Dėl varškės
kai buvau maža ir gyvenau kaime, tai mes taip darydavom: Pakaitindavom saldų piena beveik iki užvirimo, tada jį maišant supildavom į rūgpienį ir dar tik vos vos pakaitindavom, kol sutraukdavo. Kuo mažaiu kaitini, tuo minkštesnė ir sultingesnė gaunasi varškė, kai perkaitini ji pasidaro "guminė". Ir taip pat kuo daugiau saldaus pieno, tuo jinai tokia sausesne gaunasi. O santykis saldaus ir rūgštaus, kaip mes darydavo, tai nebelabai prisimenu, gal koks 1:2 ar 1:3...
Ach, kaip dabar tos varškės užsinorėjau... Aš tai ją mėgdavau valgyti tokia ne nusunktą, o tik išgriebtą iš puodo kiaurasamčiu ir dar šiltą