rekti nerekiu bet kai vyras namie tai atiduodu jam mazyte ir einu i kita kambari prasivedint arba ka nors nuveikt. tikrai padeda
Į pagalvę išsirėkti - labai geras būdas. IR pati išsikrauni, ir ant vaiko nerėki.
As tai buna susinervinu, kai uz plauku smarkiai tampo. Atrodo visus susirisu, susisegu, ale visvien bent viena atkapstys ir kad timptels. Buna bandau pikciau aiskintis, bet tada dar ir per nosi gaunu, ir jis sau kvatojas smagiai, kaip mes cia idomiai zaidziam
Zodziu ir man pasitaiko,kad aprekiu savo 8men. dukrele. Po to susigestu ir nuliustu del savo poelgio. Bet juk mes irgi zmones,turim savo nusistovejusia tvarka. O leliukai viska supainioja. Ir daug reikalauja. Stai tada ir neislaikom. Jiems augant mes mokomes buti mamomis, tai uzima ne metus ir ne dvejus. Bet su metais mes protingejam
Buna ir as pratrukstu Nakti kai nemiega ir pastovei keliotis reikia truksta kantrybe,bet kaip po to sirdele skauda Kad bariausi ant savo mazutes
sveikutes mamytes.manau kad vaikai moka isvesti is kantrybes,bet svarbu neissilieti ant ju.o pakeltas tonas ar rekimas vaikuti sudrausmina. as ana diena irgi uzrekiau ant savo dukrytes,ji pradejo visur sliauzioti tad visur ir nagucius kisa.tai va i razete pirsciuka kiso.tai is to isgascio ir uzrekiau. o manau kad cia ne paskutinis kartas.juk juos reikia drausminti kazkaip ,o ka nors sakyti graziai aiskinti neiseina,ji tik juokiasi. tai va.
Manau, kantrybė ateina su amžiumi. Kol kas kažkaip pavykdavo išvengti pykčio ant mažiuko. Būna supykstu, bet kai pakeliu ir paimu ant rankų, pajuntu didelį švelnumą
Oi buvo ir man, bent kelis kartus užrikau, kartą ir papurčius esu pačioj pradžioj, nesmarkiai bet ... Po to griaužiau save kokia esu bloga mama, nemoku elgtis su vaiku, neturiu kantrybės, bloviau kruvinom ašarom. Paskutinis kartas buvo dėl košės - nevalgė, o purškė viską atgal, ir man jau nervas, kad vėl reikia vaiką perrengti, kad visur išbuzojo, kad nepavalgė Bet paskui susiėmiau ir pasakiau sau, kad tokie dalykai kaip ištepti rūbeliai ir nesuvalgyta košė (kurią aišku teko išmesti, o kartu ir savo įdėtą darbą) yra smulkmena. Ateity bus didesnių kantrybės išbandymų, ir jei tokio neatlaikau, tai kas bus vėliau?? Su ta mintim ir gyvenu
Turbut visoms mamytems visko buna. Stengiames buti pacios geriausios, kartais nuo to pavargstam, tada pratrukstam.
Kai mudu su mazium susipykstam, tai ji palieku vienam kambary, o pati einu i kita. Pakvepuoju, ateinu, pasiimu ant ranku (jei leidziasi) ir susitaikom
Kai mudu su mazium susipykstam, tai ji palieku vienam kambary, o pati einu i kita. Pakvepuoju, ateinu, pasiimu ant ranku (jei leidziasi) ir susitaikom
leliai labai jaučia blogas nuotaikas,nežinau kaip man ten pavyko tuos pirmus metus valdytis,bet visi sakė,kad turiu auksinę kantrybę,bet va kai mums jau 5m.tai į pabarimus mažoji l.jautriai reaguoja,ima savo taktiką naudot tu manes nemyli nes pyksti,man dėl to liūda širdelę skauda.taigi reikia kartais ir pabart,nes paskui ne mama vaiką ,bet vaikas mamą valdo
Visko būna ir nereikia daryti tragėdijos jeigu kartais supyksti ar išsprūsta koks griežtesnis žodis. Mamos kantrybė irgi turi ribas.
Jeigu aš jaučiu, kad viskas atsiprašant už...so, padedu vaiką ir išeinu iš kambario, bent porai minučių. Ramiai pakvepuoju, arba palendu po dušu. Per tas minutes nieko neatsitiks, o ir aš nusiraminu
Taip kad mamos, nedramatizuokit. Mes visi žmonės
Jeigu aš jaučiu, kad viskas atsiprašant už...so, padedu vaiką ir išeinu iš kambario, bent porai minučių. Ramiai pakvepuoju, arba palendu po dušu. Per tas minutes nieko neatsitiks, o ir aš nusiraminu
Taip kad mamos, nedramatizuokit. Mes visi žmonės