Pyktis ant mažo kūdikėlio

as dar karta tau kartoju, kad sakiau kad iki 2men neturejau jokiu pykciu ant savo vaiko, o kaip bus toliau nezinau! gal ir isves is tos kantrybes, bet iki siol dar neisvede

aš iki šiol turėjau vos kelias,ir tai,kai vaikiukas sirgo,ir tikrai blaogai jautėsi

na ir mums visko buvo pirmiausiai parsivežėm namo stafilokoka, taigi mažiui skaudėjo pilvuką, nuolat klykė, dienomis ir naktimis, kokį mėnesį pykau ant mažiuko (ypač kai gydytojai aiškino kad viskas jam gerai, sveikas vaikas), dar gi seneliai patarinėja kad nelepink atseit
po mėnesio įsikaliau į galvą kad vaikas toks mažas šiaipsau nerėkia, pradėjau ieškoti ligų ir radau tada pradėjau ieškoti išeičių: pirmiausia pradėjau masažuoti pilvuką (pradžio pyko, vėliau įprato) dažnai kokį 10 kartų dienoj ir dar naktimis, bet išėjus dujoms ir išsikakojus jis tapdavo ramesnis. Naudojau feną, nerealus daiktas, jį išgirdęs ir dabar apsidžiaugia (nors nebenaudojam). Nusipirkau kamuolį ir supdavomės ant jo lygiai tiek kiek reikėjo ir net daugiau ( neįprato nei trupučio, nors visi gasdino). Galiausiai pastebėjau kad kuo daugiau būnu su juo nepertraukiamai (miegam kartu ir t.t.) tuo ramesnis mano vaikas netgi už tai kad palikdavau kartais su tėčiu tekdavo atkentėti grįžus na ir būdavom kartu beveik visada. Tai tęsėsi 6mėn, tiek maniškiui skaudėjo pilvuką, kažkaip sugebėjau įtikinti save kad negalima pykti, nes jam skauda, o kai jau būdavo visiškai blogai, atiduodavau vyrui, jis visada pagelbėdavo.
Dabar 10mėn pilvuką pamiršom, užtat kyla kitokių pykčių pvz kai spjaudo ir taško maistą po virtuvę. Arba kai negali pasėdėti nekalbinamas net kol išplausiu dvi lėkštes. O kai į maniežą įdedu tai total košmar per minutę į tokią isteriją puola. Arba išvažiavus pasivažinėti į miškelį klykia visa gerkle, nes jam idomiau žiūrėti į važinėjančius automobilius
Skaitau ir juokas ima, bet tuo momentu dabar stengiuosi išeiti, nusiraminti, tegul paverkia truputį vienas. Aplamai leidžiu aš jam pazirėti, visi vaikai juk paniurzga. Na vieną kartą papurčiau vežime, nes vidury miško nusprendė kad turiu jį nešti(10kg) o vežimą stumti, kai padėdavau į vežimą taip klykė kad visas miškas skambėjo. Kai papurčiau supratau ką padariau, na jis tai net nesureagavo, tačiau man pamoka ikišiol. Todėl dabar išsivežusi ir pamačiusi kad pyksta aukoju lauką, o ne savo ir vaiko nervus.
Daug mamų rašo kad vaikutis su jomis zirzia o su kitais geras būna, bet jie beveik visi taip daro nes mama juk tokia artima jai galima viską parodyti ir pasakyti nes mama juk ir supranta mažiuką dažniausiai net be žodžiu ir aš visai dėlto nepykstu, labiau pykstu kad po pavešėjimų pas močiutę pasidaro visiškai rankinis

o mano drauge mane geriausiai paguode, sako " tu gi pyksti ne ant vaiko, o ant situacijos, ant aplinkybiu" ir as pagalvojau, kad tikrai taip. Ir visi mes zmones.

Mums jau 8menesiukai ir nepasakyciau,kad turejau pykciu priepolius Aisku buna,kai biski garsiau pasakai ar su griezta intonacija,bet niekada nesu saukusi dar,ar dar ka nors Turim 3 dantukus ir juos pernesem normaliai,nepasakyciau,kad ejau is proto I viska reikia zvelgti ramiai ir ramiau reaguosite

o kas cia kalba apie pykcio priepuolius? cia tema "pyktis ant mazo kudikelio", jei jau garsiau pasakai ir tt, tai ir yra pyktis ant kudikelio

Geda prisipaziont, bet as tai pykstu, ir labai pykstu, ir rekiu, ir ignoruoju, ir parekt leidziu, ir grubiau sugriebiu, ir po to labai gailiuosi..turbut nuovargis paded iseiti is pusiausvyros..bet reikia nepasiduoti akimirkos emocijoms, juk jie tokie grazus, meilus, linksmi, juk taip gera, kad juos turime

O man ne geda prisipazinti as irgi supykstu ir pakeliu balsa, susinervuoju, bet mazyle nesupranta ir nusisypso man ir tada visas pyktis tiesiog isgaruoja
O siaip stengiuosi tvardytis ir drausminu vyra

Pritariu Liussy 100 proc. mane, dar pyktis ima kai vaikas serga visa menesi beveik ir zirzia nuolat, bet pagalvoji, kad vaikas juk nekaltas kad serga , pamyluoji ir geriau pasidaro.

ir man labai geda tokias mamas kaip as reikia gerai papurtyti esu dukryte pacioje pradzioje net papurciusi nes nezinojau nei ka bedaryti,bet sitas mano poelgis neduoda man ramybes ir dabar,negaliu patiketi,kad sitaip pasielgiau.Nuo to karto puikiausiai tvardausi ir myluoju ir nesioju ir kantrybes uztenka,nes vien tik prisiminus savo poelgi plaukai pasistoja piestu. Daugiau tikiuosi niekada jos neskriausiu

maniskei jau beveik 7 o dar neturejus bemieges nakies o jau pavalgyt visada turiu laiko
bet keleta kartu kantrybe buvo trukus ir susibariau labai negerai tada jauciausi, tikiuosi nepasikartos, o jei netycia atsitiks taip - pazadejau sau nesibarti o tiesiog padesi saugiai mazyte ir minutelei iseiti i kita kambari

o as taip pat kai papykstu ne ant lelkos bet ant beviltiskos situacijos bet geriau nepykt butu