Pyktis ant mažo kūdikėlio

Gal ne tuo zodziu pavadinot... Gal labiau ne meile, o nuolatinis rupininimasi, pergyvenimas ar viskas gerai tam vaikuciui, o ir siaip emocine mamos busena persiduoda maziukui.

Pvz., mano vaikas visuomet salia manes elgiasi zymiai blogiau negu salia tecio budamas. Su seneliu lauke pravazineja ir ne cypt, jis ji ir is vezimo, ir pavedzioja ir atgal, o jei as esu, tai kiekvienas veiksmas, kuris jam nepatinka baigiasi asaromis ir netgi klykimais iki uzsiklykimu... Man taip negera darosi, kad kai sa salia vaikas zymiai zymiai dazniau verkia Kalba visi "mama islepino", nors atrodo ir nelepinu as labai ir vienam duodu pabuti, bet vos tik namie nieko be mudvieju, non stop isikibes i sijona ir zyzia, rekia, jei tik as jam neskiriu 100 proc savco demesio. Nuolat maziukui is manes kazko reikia... Jau net durnos mintys lenda, kad maziukui su kitais geriau nei su manim buti...

NU SAKES......AS LIKAU BE ZADO

aciu uz pagalba ir grazius zodzius
vakar buvom koncerte, vaika palikom mociutei, tai ka jus manot, sake vaiko nebuvo, nei kriukt, pavalgo ir miega, net vakare prause mieganti, toks gruzas paeme sakau, nu ot galvoju motina nesusitvarko o siandie pipiras vel ta pati pykciuoja nebesuprantu...


Jau cia kaip su s... per veida

Na, jau taip yra su tais lėliais. Atsimenu, su vyresnėliu irgi vargdavau. Grįždavo vyras iš darbo, paimdavo ant rankų, tas ir nurimdavo. Tas pats būdavo ir gimdymo namuose. Ot žliumbdavau aš iš apmaudo, kad nesusitvarkau. O lėliukai tiesiog jaučia motiną, jos kvapą, žino, kad ji gali duoti tą, ko pvz. tėvas negali, todėl ir reikalauja dėmesio.

man tai padeda zinojimas, kad viskas laikina na praeis ir bus geriau

tai taip ir mum buvo, palatoj su teciu kartu gyvenom, tai jis ramu ramiausiai nusiramindavo.o dabar nea jau ir tete ne visada apramina...dar labai graziai snekames, pasakoja vyras savo agugu


as ir stengiuos taip galvot, bet matyt as tokia nusistekenus.

nu jau nenuvertink saves,tikrai tokia nesi nosyte auksciau

Jusu vaikiukas labai mazutis dar. Ir jus dar neatssitacius po visu permainu, kurios ivyko pastaruoju metu jusu gyvenime. Kai atsistatys hormonu pusiausvyra, tada viskas stos i vezes. Su laiku atsiras daugiau pasitikejimo savim, kaip motina ir nusiramins jusu vaikiukas. Butu keisciau, jei jums viskas butu da feni, ar vaikas ramus, su kuo ramus ir tt. Sekmes. Nemanau, kad kazkam buna lengva pirmais motinystes menesiais. Taigi, islaukit ir viskas bus gerai. O vaikuti nesiokit kuo daugiau prie saves, bus ramesnis, nes jiems zaislu nereikia, nei vibrokeduciu, nei supyniu bent jau pirmais menesiais. Jiems reikia mamos.

Tikiu,kad hormonai neatsistate. Labai susigraudinau skaitydama jusu zinute man daugiau nieko ir nesinori, kad tik atgauciau dvasios ramybe... kai pasneki su draugem mamytem,sako leliai tik miega ir valgo, tai toks gruzas paima, jokiu pykciu, ramus, toks jausmas apima, kad tik mano vienos toks zinau, kad jam reikia mamos, o man reikia jo, smagu butu padeti vienas kitam

Na, nežinau, aš jau bent nepažįstu nei vienos mamos, kurios lėlius labai ramus būtų.

Taip jau buna toj pradzioj. Girdejau, kad 3 pirmieji menesiai sunkiausi,pasku viskas buna tik geriau. O tokiu tik mieganciu ir valganciu leliuku as nezinau nei vieno. Visiems be isimties reikia mamos, kad ir kiek jie ilgai ar trumpai budrautu tarp miegucio ir valgio. Duosiu jums patarima - niekada nelyginkit savo vaiko su jokiu kitu ! Visi vaikai yra skirtingos asmenybes jau nuo pat pradzios. Dziaukites ir didziuokites savo vaiku, nes jis toks - vienintelis pasaulyje! Uzmirskit tam tikram laikui idealia tvarka namie, siltus garuojancius pietus ir ilga malonu dusha, kai tik uzsinori. Apie laika sau isvis net nekalbu. Dabar - visas jusu laikas yra nebe jusu, o jusu leliuko. O jusu laikas ateis vel, kai leliukas pauges. Kiek dabar paaukosit, tiek veliau gausit atgal ir su kaupu! Nes nesiojami ir myluojami vaikai zymiai anksciau atsiskiria nuo mamos ir patys ima tyrineti pasauli.O neimami ant ranku ir nejausdami jiems taip gyvybiskai svarbios mamos kuno silumos jie anksti isvysto savo baimes, nes be mamos nesijaucia saugus. Ir tada is paskos replineja, istisai zirzia ir nuo keliu nenulipa.
2 men vaikiukas jums niekaip negali padeti, niekuo. Jus turit daryt VISKA del jo.
Dar buna atveju, kai mamas isgasdina realybe, visiskai kitokia, nei isivaizdavo. Grazus ir laimingi rubuiliukai yra tik reklaminese nuotraukose, kur ju idealios figuros mama sypsosi ir skrajoja po ideliai sutvarkytus namus ant pirstu galu, mojuodama vesliomis zvilganciomis garbanomis ir zaviai ciauska su drauge telefonu. Realybej to nebuna.
Jeigu sitoks juodumas pas jus uzsites ilgesni laika, butinai kreipkites pagalbos, nes pogimdyvine depresija nera labai jau retas reiskinys. Kartais uztenka tik pokalbiu terapijos ir viskas susitvarko.
Atsiminkit, kad jusu vaikelis jus dievina, be jusu negali, jus jam pati paciausia, pati mieliausia ir graziausia asmenybe visoj planetoj! Ir jus tuo paciu atsakykit. Isileiskit vaikiuka i savo gyvenima ir nieko is jo nereikalaukit, kol vienas kito gerai nepazinsit. Sekmes!

nu mano bury yra, tik pradedu galvot, kad cia tik siaipprielaida pasigirt


aciu uz palaikyma, man tai labai padeda, jau kelinta diena graziai su sunum sugyvenam, taip smagu, kartais uzeina tokia akimirka, kad galeciau rekti, kaip gera o ir jo pykciai man nenbetokie baisus, apsikabinam ir nurimstam, nesuku galvos del idealios tvarkos, siandien net sugebejau virtuvei siuksle paspirt, man ji netrukdo o ir valgyt randu kazka ir gerai
as kazkodel ir galvoju, kad viskas grazu tik pasakose, matyt per daug isifantazavus buvau, o realus gyvenimas zymiai toliau nuo pasakos
dar karta aciu