Pyktis ant mažo kūdikėlio

Man, pamenu, taip pat kantrybe buvo trukusi, kai mano 4 menesiu mazyle be perstojo verke pora valandu. Pakeliau ja sau prie veido ir pasakiau: "na kas tau yra....?". Nesaukiau, bet pasakiau gieztai, o mano mazoji pradejo kukcioti ir isgastingai sypsotis, lyg nesuprasdama, ko is jos noriu..... Taip tada sirdi man suspaude... Lyg siol pamenu...

Man buna nakti, kad supykstu ant savo vaiko lepteliu ka nors "ar tu miegosi kada ar ne". juk mes ne rbotai, kad visad sypsotumemes, visko buna

Kvaila pykti ant mazo kudikelio. Zinoma, buna, kad nervai nebelaiko arba susikaupia kruva visokiu emociju, kurios netycia issilieja del nieko. Bet reikia suprasti, kad jusu maziukas visai neseniai atejo i si pasauli ir jam reikia dar daug ko ismokti: pakelti galvyte, miegoti, apsiversti, sedeti, sliauzioti, vaikscioti... nekalbant apie supratima, kad mama uzsiemus ir reikia kantriai palaukti, kada ji atsilaisvins ar kazkas panasaus. Tik mes, suauge, galime tai suprasti ir geriausiu atveju ramiai ir supratingai ziureti i musu mazuju elgesi. Tuo labiau, kad mazuciai iki metuku laiko nemoka meluoti, jie elgiasi taip, kaip jauciasi. Linkiu mamoms kantrybes ir nereikia saves kaltinti del savo pykcio, bet svarbu kuo skubiau istaisyti situacija atsiprasius ir priglaudus prie saves savaji aukseli Sekmes!

Pastarasias kelias dienas ir man nervai nelaikė, nes mažiukas nei dieną, nei naktį nemiegojo, vis zirzeno, naktį pabusdavo kas 0,5 val., verkdavo. Imdavau ant rankų panešioti, kelis kartus pati vos su vaiku nepargriuvau. Nuovargis daro savo... Tai atradau savo spintutėje raminančios arbatos, pagėriau, tai palengvėjo. Kadangi maitinu, tai matyt ir vaikelis per mano pieną tos arbatos atsigėrė. Ir jis ramesnis dabar. Mamos, žmonės gi esam, ne robotai. Poilsio reikia mums.

sveikutės,

na, aš apturėjau depresijos protrūkius po gimdymo, kai į trečią parą ligoninėj aplankė giminaitė su tūkstančiu patarimų.... tie visi patarimai, kai dbr pagalvoju buvo teisingi, bet tuomet jie buvo ne vietoj ir ne laiku... verkiau kelias paras , mažė pyko per mano pienuką... ir taip dar nemokėdama valgyti, per mažai išvalgydavo, per daug krito svoris... dar užsibuvom ligoninėj ... paskui liepė ligoninėj nusitraukinėti pieną ir stebėti po kiek išvalgo- girdyti per prievartą reikiamą pienelio kiekį... po to ir namo grįžus bojodama, kad panikė nedavalgys , nusitraukinėjau pieną... bandžiau duoti krūtį... o nervas ėmė... tiesiog žiūrėjau į laikrodį, kad kuo greičiau atimti krūtį ir nusitraukti, kad man būtų rami galva... na, žodžiu vyras stebėjo mane iš šono per tą tėvystės mėn ir vėliau papasakojo, kaip jam baisu buvo žiūrėti, kaip aš nervuojuos maitindama mažę ... na, nenoriu dbr nė prisiminti... pirmus mėn prisimenu košmariškai... o giminaitei už tuos patarimus ne vietoj ir ne laiku dar ir dbr sunku atleisti... nesikalbam nuo to karto, nes kaip pati sau sakau- aptemdė man taip ilgai laukto kūdikėlio pirmųjų dienų džiaugsmą... bet tuo pačiu ir pajutau, koks beprotiškai stirprus motinystės savigynos jausmas

ačiū , dievui dbr jau viskas ok... na, ne visai... po tų pienelio nusitraukinėjimų ir žindymų iš buteliuko, bandžiau mažę vėl pripratinti vien tik prie krūties, bet... pripratus prie ,,lengvos duonos", mažkokai išsitraukia pati pienelio, o to pasekoje ir pieno sumažėjo, tad tenka dasimaitinti mišinėliu... bet džiaugiuos, kad iš vis dar nors kiek savo pienelio turiu, ir kad dbr bai džiaugiamės valgydamos nesvarbu ar iš (.), ar iš buteliuko... o jau kartais panelė taip išsišiepia bevalgydama, kad krenta visi papuliai iš burnytės... nieko nėra mamai malonesnio, kaip vaiko šypsena ir su kiekviena diena tas džiaugsmas tik didesnis ir didesnis

100% teisybe!!! Gerai pasakyta

o taip, sunkiausia yra nakti... musiskis daznai valgo ir labai atpylineja, tai kai kurios naktys tampa tikru isbandymu mamytes nervams ir sveikam protui

as tai jau pastebejau, kad jeigu as nervinuosi tai niekaip maziuko nenuraminsiu, todel kai matau kad nieko nebus, duodu maziuka teciui ir jis jausdamas tecio ramuma nusiramina tikrai zinau kad kartais taip sunku susivaldyti bet reikia stengtis. visos ta supranta, tik kartais neiseina, jausmai nugali prota. todel manau kad geriausi pagalbininkai teciai.bent jau man taip atrodo:)

Buna, kad pykstu, buna, kad netgi balsa pakeliu, kai jau stogas vaziuoja... Zinau, kad negerai, bet kita vertus tai gal nera nenormalu. Vyras daznai grizta velai, daugiau niekas nepadeda, o vaikas neramus... Buna dienu, kai vaikas ne minutei neleidzia is akiracio dingti, nes prasideda spiegimas ir siaip nuolat zyzia prasosi ant ranku, niekas negerai, niekas netinka, nevalgo, tranko per sauksta, atsisako gerti... ir visa sita po bemieges nakties. Va tada tikrai kantrybe baigiasi ir norisi bent trumpam dingti is namu. Jei smegenys suveikia laiku, isgeriu valerijono o jei ne, kartais netgi apsaukiu maziuka. Zinau, kad jis verkia, zyzia, nemiega, pyksta, nevalgo ir elgiasi visaip kitaip vedanciai is proto mama ne siaip sau (skauda pilvuka, dantukus, pavarges, alkanas), na bet... tiesiog pritruksta laiko sau, laiko atsipusti, kad atsirastu jegu ir kantrybes.

Ir pas mane laaabai panasi situacija Reikia semtis is kazkur stiprybes ir kantrybes, nes mazi vaikai - mazi vargai, dideli vaikai - dideli ir vargai

Buna visiems visko, man irgi buna, kad is kantrybes isveda, o dar jei ka susiplanaves esi ar siaip diena ne kokia. Pastebejau tik viena dalyka, kad jei pyktis ima geriausia vaika bent 15min duoti kazkam paziureti, pekeltas tonas ir nuo nervu besidauzanti sirdis tikrai vaiko nenuramins. O jei bunu viena namie ir nesiseka draugauti, turiu isirasiusi baladziu cd. Pasileidziu muzika, vaika ant ranku ir sokam, jei rekia muzika garsiau padarau. Maniske visada nurimsta, nedrista saukt garsiau nei muzika groja. Ir as nusiraminu, jei dainos zodzius moku dar ir padainuoju.. issikraunu ir vel viskas is naujo

Laba diena,

pasikalbėkime apie mažuosius stebuklėlius Kaune:

http://pagalbaseimai...e-pagaliau.html


Geros dienos,
Ramunė