Sveikutės. Šiandien supykau ant savo mažiuko, kam sutrukdė baigti kepti bulves. Vaikelis prašėsi miegučio, zirzė, o man bulvės svyla. Pradėjau su juo kalbėti piktu tonu. Paguldžiau. Vaikelis užmigo. Dabar labai graužia sąžinė. Juk nėra pagrindo pykti ant tokio mažo vaikelio. Įkrėskit man į užpakaly. Nenoriu būti pikta mama. Juk vaikelis dabar visas mano gyvenimas, mano laimė.
neraska, tu esi tik ŽMOGUS, turintis emocijas. juk visokių jų pas mus būna aišku, negerai ant mažiuko išsiliet, betgi neklykei ar nepurtei jo. ir man kartais pikčiau gal išsprūsta. manau visoms būna turbūt vaikas ne tiek į tavo toną sureaguoja, kiek į emocijas, o jų bet kuriuo atveju nenuslėpsi vaikai viską jaučia, ir jei tu pavargus ir suirzus, pajaus, net jei ir nieko nesakysi pikto...
nebūk per daug reikli sau. tu tik žmogus. vistie esi pati geriausia mama
nebūk per daug reikli sau. tu tik žmogus. vistie esi pati geriausia mama
QUOTE(neraska @ 2005 06 29, 17:03)
Sveikutės. Šiandien supykau ant savo mažiuko, kam sutrukdė baigti kepti bulves. Vaikelis prašėsi miegučio, zirzė, o man bulvės svyla. Pradėjau su juo kalbėti piktu tonu. Paguldžiau. Vaikelis užmigo. Dabar labai graužia sąžinė. Juk nėra pagrindo pykti ant tokio mažo vaikelio. Įkrėskit man į užpakaly. Nenoriu būti pikta mama. Juk vaikelis dabar visas mano gyvenimas, mano laimė.
O kam tau krėsti į užpakalį, kad tu pati save jau nubaudei , o ir gailiesi. Ir manau jei jau gailiesi , o ir dar prašaisi įkrečiama į užpakalį tau jau didelė nuobauda sau. Negraužk savęs, visko dar bus ir tu turi teisę kartais būti ir blogos nuotaikos, o juk pati sakai daba tau vaikelis visas tavo gyvenimas ir laimė. Viskas bus gerai, laikykis
buna ir man kad kazka piktai pasakau savo mazei, bet po to taip pikta ant saves, nu atrodo duociau sau i galva. labai noriu ismokti valdyti emocijas, bet neikaip neiseina, jau priesiekiu sau kad daugiau taip nepasikartos, bet opiat dvatcat piat
sugalvojau, uz kiekviena pikta zodi reikia paprasyti kad vyras uzvaziuoti per storaja, gal tada tikrai praeis noras rekti
sugalvojau, uz kiekviena pikta zodi reikia paprasyti kad vyras uzvaziuoti per storaja, gal tada tikrai praeis noras rekti
Man irgi kartais taip būna: pradedi kažką daryti, tvarkytis ar pietus virti, o čia staiga kažkokie pageidavimai . Tai ir žuvį esu prisvilinus, ir kambary pusiau dulkės nuvalytos . Kai kurios mamos tai sugeba nekreipt dėmesio, leidžia savo mažyliams parėkti, aš tai negaliu, kažkaip širdį spaudžia ir tas triukšmas ne prie dūšios . Bet širdy kartais būna abidna, kad galėjo biški vėliau pradėti rėkti, bet ilgai negali pykti, be to pati kaip kiaulė pasijauti, mažyliai gi nemoka kitaip pasakyti, kas jiems yra .
QUOTE(neraska @ 2005 06 29, 15:03)
(...) Pradėjau su juo kalbėti piktu tonu (...) dabar labai graužia sąžinė ... Įkrėskit man į užpakaly (...) vaikelis dabar visas mano gyvenimas (...)
Galim ne tik įkrėsti į užpakalį, bet ir suspardyti, jeigu pageidauji
O sriūbauti paliauk: kol savo atžalą užauginsi dar tiek ašarų išliesi, kad kelių paklodžių neužteks ašaroms nusivalyt
O jei rimtai tai kažkoks marazmas: negi ant vaikų parėkaut negalima?
Kūdikėliai yra nekalti. Savo emocijų išlieti ant jų tikrai nereikėtų. Aš jaučiuosi siaubingai už tono pakėlimą. Kai pasižiūriu į tą nekaltą veidelį, kuris šiam pasauly dar nieko blogo niekam nepadarė, pasijaučiu klaikiai. Atrodo nieko tokio nepadariau, bet...vis dėlo. Sąžinė graužia. Matyt dėl to, kad jo gimimas atnešė man daug laimės. Jaučiuosi, tarsi būčiau jam skolinga už tą laimę. Dėl tų mažų stebukliukų mes turime elgtis ypatingai, motiniškai, globojančiai, visada be pykčio, taip, kaip sugeba tik motinos. Bet ne visada pavyksta...
kol vaikutis mažas, daug lengviau susivaldyti. pasižiūri į gražias akytes ir pyktis praeina. vyras net klausdavo, kaip aš galiu susivaldyti, nesinervint, kai mažius verkia, zirzia pusę paros.
manau, labai svarbus vidinis nusistatymas, sugebėjimas valdyt emocijas. bet, kaip žinia, mamytės priklauso piliečių grupei, kuriai ypač sunku valdyt save-hormonų kaita daro savo.
kai vaikas paauga, tada jau pamatai, kaip aš vadinu, "tamsiąją motinystės pusę". šiuo metu mano trimetis rengia tokius teroristinius išpuolius, kad ir osama galėtų pavydėt. sunku valdytis, kai matai, kad viskas daroma tyčia ir kad kuo baisiau tave išbandyt.
su vyru sutarėm, kad mušti vaikų negalima, tai dabar didžiausia bausmė-statymas į kampą. tik jis tą bausmę pradėjo priimt "ant bajerio"-iš pradžių verkia, po to pasiima kėdutę,atsisėda ir laukia laisvės akimirkos.
kai labai labai sunku susitvardyt, man padeda tokia priemonė: mintyse atgaminu akimirką, kai buvo vaiko labai gaila. na, kai nuskriaudė kas ir jis verkė. jei nepamenu, tai bandau įsivaizduot jį įskaudintą , pažemintą. ir tada kažkaip atsiranda susivaldymas, žodžiai, kuriais galiu jį nuramint. na, jei kuri nesupratot, tai nesijuokit.
manau, labai svarbus vidinis nusistatymas, sugebėjimas valdyt emocijas. bet, kaip žinia, mamytės priklauso piliečių grupei, kuriai ypač sunku valdyt save-hormonų kaita daro savo.
kai vaikas paauga, tada jau pamatai, kaip aš vadinu, "tamsiąją motinystės pusę". šiuo metu mano trimetis rengia tokius teroristinius išpuolius, kad ir osama galėtų pavydėt. sunku valdytis, kai matai, kad viskas daroma tyčia ir kad kuo baisiau tave išbandyt.
su vyru sutarėm, kad mušti vaikų negalima, tai dabar didžiausia bausmė-statymas į kampą. tik jis tą bausmę pradėjo priimt "ant bajerio"-iš pradžių verkia, po to pasiima kėdutę,atsisėda ir laukia laisvės akimirkos.
kai labai labai sunku susitvardyt, man padeda tokia priemonė: mintyse atgaminu akimirką, kai buvo vaiko labai gaila. na, kai nuskriaudė kas ir jis verkė. jei nepamenu, tai bandau įsivaizduot jį įskaudintą , pažemintą. ir tada kažkaip atsiranda susivaldymas, žodžiai, kuriais galiu jį nuramint. na, jei kuri nesupratot, tai nesijuokit.
aš dažnai pagalvoju vaikas nekaltas kad man nesiseka, bet kartais jau būna per vėlu, jei negražiai pasielgiu tai atsiprašau vaiko ir jis taip pat elgiasi, manau kad reikia ieškoti kompromisą auklėjant vaikus.
QUOTE(neraska @ 2005 06 29, 16:03)
Sveikutės. Šiandien supykau ant savo mažiuko, kam sutrukdė baigti kepti bulves. Vaikelis prašėsi miegučio, zirzė, o man bulvės svyla. Pradėjau su juo kalbėti piktu tonu. Paguldžiau. Vaikelis užmigo. Dabar labai graužia sąžinė. Juk nėra pagrindo pykti ant tokio mažo vaikelio. Įkrėskit man į užpakaly. Nenoriu būti pikta mama. Juk vaikelis dabar visas mano gyvenimas, mano laimė.
Neraska, nemanau, kad esi pikta mama. Visų svarbiausia, kad supranti,kad blogai buvo. Pasitaiko tai visiems, supykstam o po to gailimės ir atsiprašinėjame. O mūsų maži vaikai yra mūsų maži angelai Kai paaugs dar ne tiek šunybių mums prikrės ir aišku mes ant jų nepyksime, nes jie mūsų vaikai.
na kai mano maziui buvo 2 savaites tai klyke nesustodamas valanda kokia ir niekas nepadejo tai ir man jau stogas pavaziaves buvo, tai truktelejau uz rankos ir riktelejau ant jo bet paskui pati krokodilo asarom pradejau verkt oi kaip pykau ant saves daugiau taip nedarau
Visoms taip buna, juk nesam atsiribojusios nuo pasaulio. Mums irgi buna sunkiu, buna geru dienu. Manau svarbiausiai yra tai, kad pati supratai, kad ivyko kazkas negero. O griauztis neverta, kiek dar bus tokiu kartu vaikui paaugus