Kelionė į Zakopanę

Ačiū taip ir darysime, turbūt pirksimės iš anksto bilietus

Savarankiskai, atstumas nuo Zakopane apie 100 km. Bilietas kainavo 8 EUR asm. vaikiskas 4 EUR (i kaina ieina gido pasakojimas) pasivaiksciojimas urvu uztrunka apie 20 min, temperatura urve -2, pacios ekskursijos urvu buna kas 40 min. Iki urvo nuo aut. aiksteles (parkingas kainuoja 2.5-3 EUR) reiks paeiti apie 1.5 km i kalna.

Dėkui
Gal dar galit parašyti kaip vadinas tie urvai? Ar vietovė kur jie yra?

Cia galima pasiskaityti, mes i navigacija irasem pavadinima ir mums teisingai nurode kelia, tik pradziai buvo baisu, kad ne ten vaziuojam, nes tik pora masinu sutikome pakeliui:D o tikejomes eismo kaip Lenkijoje
http://www.ssj.sk/pl...-lodowa#kontakt

O bilietus isigyti is anksto galima internetu ar kazkaip kitaip?

Beje, kelinta valanda jus atejos prie keltuvu, kad jau buvo labai daug zmoniu?

Issimiegojus:D po pusryciu, apie 10 Lenkijos laiku. Galima isigyti internetu, maciau dar aut aiksteleje pardavynejo ir automatuose galima nusipirkti, tik kaip ir kokiomis salygomis nezinau, nes nesidomejau.

Aš žiūrėjau kainas internetu tai kainuoja brangiau nei pirkti kasose... šeimai susidaro 100 zlotų skirtumas.
Papildyta:


Dėkui

mes irgi ten siais metais buvom, aisku, savarankiskai. Urvu ten visa begale, o ledo urvai 2. Vienam is ju buvom, tai to ledo nedaug ir belike buvo. Iejimas kainavo po 8 eurus, uz masinos parkinga 3. Kopem ligi to urvo gal 20 min. Urve buvo gan silta, tikrai pirstiniu nereikejo Buvom dar vienam urve, arciau PL sienos, galvojom dar kelis aplankyt, bet pamatem, kad visi jie labai jau panasus, tai max. 2 ir tikrai gana.

Štai ir švieži įspūdžiai:
1 d.
4.10 pajudame iš Kauno priemiesčio ir, su vėjeliu praskridę visą Lenkiją, 17.00 vietos laiku sukame į rezervuotos vilos kiemą. Mūsų navigacija – nuotykių mėgėja, visą kelią sėkmingai vedusi geriausiais maršrutais, Zakopanės apylinkėse išsuka iš pagrindinio kelio ir nuvingiuoja trumpesniu – keliukas vienpusis, kalnuotas, vingiuotas. O dar piemuo pagena viso kaimo avinų bandą – tenka „tartis“ su gauruočiais ir raguočiais. Bet mes jau kambaryje. Žmonėms gali kilti klausimas, kaip čia taip – ne palapinėje? Nesaugumo jausmas nesivežant savo „namo“ kamavo visą kelią, bet nori sutaupyti – kentėk. Mat kambario kaina yra artima vietos kempinge kainai. O nesivežant palapinės &Co. nereikėjo įsigyti stogo bagažinės – sutaupėme.
Bandome susisiekti su kompanjonais, bet ryšys ne koks – gal jie dar Veličkos druskos kasyklose?.. Taip, po daugelio bandymų šį kartą pavyko susiderinti su draugais. Įdomu, kaip seksis sutarti? Juk esame įpratę būti patys sau šeimininkai ir prie nieko nesiderinti.
Apeiname „savo kaimelį“ Cyrhla. Be vilų jame dar yra du mini „sklep‘ai“, bažnyčia. Kitapus gatvės – restoranas (tiesa, vėliau pasirodys, kad pats prasčiausias iš mūsų aplankytų). Viename „sklep‘ų“ apsiperkame, vakarieniaujame, laukiame kompanjonų ir geriame į save kalnų orą ir vaizdus. Kaimelis yra 1 km aukštyje. Kol saulė šviečia – maloniai šildo nugaras. Bet kai suoliukai pasislepia šešėlyje, tuojau patraukia į vidų.
Didžiausias šios dienos įspūdis – brovimasis pro avinų bandą.
2 d.
Vadovaudamiesi meteorologų rekomendacijomis keičiame dienų planą ir atostogas pradedame nuo atsipalaidavimo vandens parke. Tad galėjome miegoti, kiek norime, bet visi sukylame 5-6 val. vietos laiku. Vykstame į Zakopanę, parkuojamės vandens parko aikštelėje, ir, pasivaikščiodami judame link Bugalowka kalniuko – to „kalno su antena“. Bugalowkos prieigose prekybininkai dėliojasi prekes, vilioja mus: “pirmajam klientui padarysiu nuolaidą...“.
Į Bugalowką lipame taku šalia funikulieriaus. Gan statu. Ir slidu po naktinio lietaus. Ir čia būtų buvę gerai avėti kalnų batus, o ne sandalus. Lėčiausiasis mūsų užkopia per 40 min. Viršuje pilna įvairių pramogų vaikams ir tikra „kičo alėja“ – begalinė eilė siuvenyrininkų. Lyg ir kiltų klausimas, kodėl šis objektas yra tarp TOP3 “ką pamatyti Zakopanėje”, bet vėliau paaiškės, kad nieko įdomesnio čia ir nėra… Čia mus užklumpa ir žadėtasis lietus. Stiprus, bet trumpas. Atšąla, ledų niekam nebesinori, tad išbandome mūsuose nematytus karštus bandelių „šulinius“. Leidimuisi žemyn bandome ieškoti nuožulnesnio kelio. Deja trasos žymėjimų nėra, kelias šakojasi, visų šakų takai mažėja ir pamažu išnyksta miške, t.y. veda nežinia kur... Pasiunčiame žvalgus ir netrukus išsiaiškiname, kad reikia eiti palei „elektrinį piemenį“. Šis pasiklaidžiojimas suteikia dienai nuotykiškumo. Sekdami „piemeniu“ išeiname į platųjį kelia palei bėgius. O čia jau visai kitas vaizdas nei ryte: minių minios kopia į Bugalowką.
Nusileidžiame į Krupowki gatvę, sklidiną poilsiautojų. Jų tiek daug... O tai kiek gi jų būna per patį atostogų piką? Apsirūpiname siuvenyrais bei sūriu Oscypec ir ieškome, kur papietauti. Sakyčiau, labai pasiseka: porcijos milžiniškos, nacionalinė virtuvė, vaikai mielai valgo ir česnakų, ir svogūnų sriubas.
Po pietų savo pilvus nešame į Zakopanės vandens parką. Baseinynas niekuo neypatingas, kelios čiuožyklos, „upė“ – ta nebloga. Mūsų laikui įpusėjus „paduoda“ kažkokių vaikų (Zakopanėje nemažai vaikų vasaros stovyklų), tad eilės prie čiuožyklų nebevilioja. Na bet vaikams vistiek viskas patinka.
Viloje vakarieniaujame, giedame Lietuvos himną (šiandien Liepos 6-oji) ir gulame miegoti. Juk rytoj kelsimės anksti. Šiandien pasivaikščiota apie 9 km.
3 d.
Apie pusę septynių išvykstame į Palenica Bialczanska – parkingą prie Rysy (kiti mano, kad prie Morskie Oko). Nemaža aikštelė beveik iki pusės jau užpildyta automobiliais (parkavimas visur kainuoja 20 PLN dienai, įėjimas į parką – 5 PLN suaugusiajam, o vaikams kažkiek kitiek priklausomai nuo amžiaus). Grįžtant pamatysime, kad aikštelėn netilpę automobiliai stovi šalikelėje kokius 5 km iki trasos pradžios. Tad ankstyvas kėlimasis turi prasmės.
Iki Morskie Oko veda asfaltuotas kelias, kuriuo ~9 km eiti neįstengiančius turistus veža arkliai, piestiesiems kai kur padaryti tiesesni-statesni praėjimai. Iš „jaunojo kalnų užkariautojo“ tenka išklausyti pusvalandį pasipiktinimo plentu ir burbesius, kad čia visai ne kalnai... Nuėję virš 9 km, pasiekiame Zakopanės regiono topų topą – Morskie Oko ežerą. Čia sudarytos visos sąlygos (suolai, stalai, kavinė) ilgai ir be galo grožėtis kalnų apsuptu smaragdiniu ežeru, jei jo neužstoja minia. Kalnų šlaituose dar matosi sniego lopai, iš kurių ežeras pasipildo vandens. Nepaprieštarausi – tikrai gražu.
Užkandame ir traukiame toliau. Apeiname Morskie Oko ir kopiame link Czarny Staw pod Rysami. „Jaunasis kalnų užkariautojas“ atgyja – jam tokia ropštuva tinka. Užlipus atsiduri prie kiek mažesnio ežerėlio Rysy papėdėje, iš kurio išteka kriokliukas į apatinįjį. Toliau tik status takas į Rysy viršūnę. Pasidaliname į du būrius: būrys A dar 1,5 val. kops stačiu taku Rysy viršūnės link, o būrys B nusileis ir pasuks link Dolina 5 Stawow.
Būrys A iki vidurdienio užsikabaroja į 1900 m aukštį. Pakeliui dar galima „pačiupinėti“ neištirpusio sniego. Pusiaukelėje į viršūnę yra didelis akmuo, ant kurio patogu užkąsti ir pamąstyti. Iš čia matosi abu ežerai: Morskie Oko ir Czarny Staw pod Rysami. Nusileidus buvo planuota tęsti „pasivaikščiojimą“ Dolina 5 Stawow kryptimi. Bet jėgų liko tik vos vos asfaltuotuojų keliu pasiekti mašiną. Tad „beišsenkant baterijoms“ būrys A apie 16.00 val. pasiekia mašinų aikštelę. Į ilgį nueita apie 20 km.
Būrys B, nusileidęs iki Morske Oko ir prisivartojęs energetinių gėrimų iš kavos aparato, patraukia „lengvesniuoju“ keliu į Penkių ežerų slėnį (grįžti į parkingą numatyta per Dolina Roztoki). Cha cha cha, „lengvesnysis“ kelias prasideda apie 1,5 val. pusstačiu kopimu į viršų. Persiritus per perėją ir atšventus, kad beliko tik nusileisti žemyn, prieš akis iškyla dar valandžiukės trukmės trasa į viršų iki kitos perėjos. Vaikai įsitikinę, kad tikrai tikrai nebeužlips. Bet akys baisininkės, kojos darbininkės. Nuo antrosios perėjos atsiveria nuostabus vaizdas į 5 Ežerų slėnį. Puikesnis nei į Morskie Oko. Buvo verta pavargti. Bet kelias žemyn dar ilgas. Apie 18.00 val. ne visai gyvi pasiekiame mašiną. Nueita apie 23 km į ilgį, aukščiausias taškas – 1850 m. Nors šiuos skaičius žinojome iš anksto, bet jei būtume žinoję, kiek realiai ši trasa išvargins, beigi buvo ir pavojingų vietelių (o ėjome vienas suaugęs su dviem vaikais) – nebūtume ėję. Bet vaizdai gražūs.
4 d.
Vėl keliamės anksti anksti ir vykstame į Kiry, į Koscieliska Dolina, į trasą, kuri turėjo būti skirta pirmai dienai apšilimui. Šios dienos tikslas: viešieji urvai. Atvykę, pamatome, kad didžiosios aikštelės dar uždarytos, bet į mažesniąsias kviečia ir besirenkančias mašinas jau rikiuoja prižiūrėtojai. Vėl pora valandų pasivaikščiojimo vieškeliu mišku. Tiesa, eini tarpeklio apačia ir vaizdai visai neblogi. Žinoma, galima ir neiti – dalį trasos pasivažinėti individualiomis karietaitėmis (į Morskie Oko veža arklių traukiami „autobusai“). Ant tako pilna „minų“ – čia tautiniais rūbais pasirėdžiusio piemens ganoma reprezentacinė avių banda.
Iki Jaskinia Mylna reikia šiek tiek palipėti stačiais akmenimis. Po vakarykščio „pasivaikščiojimo“ ne visiems tai patinka. Užlipę apsiginkluojame striukėmis, pirštinėmis, prožektoriais ir lendame urvan. Urvas tikrai įspūdingas: tenka pilvu šliaužti per vandenį, saugoti galvas ir spraustis šonu pro siaurus tarpus. Taip praėję apie 1 km išlendame purvini, bet gyvi, tik galvas apsidaužę. Niekur nebuvo paminėta, kad čia reikia šalmų.
Nepastebėjome rodyklių į kitą urvą, tad einame prie tolimojo šiandienos tikslo Smreczynski Staw. Tai ežeriukas vidur miško ir kalnų. Graži, maloni vietelė, bet iki jo vėl reikia palipėti. Tai nuvargina netgi „jaunąjį kalnų užkariautoją“. Bet dar privalome aplankyti bent vieną urvą. Intensyviai ieškome įėjimo į Jaskinia Smocza Jama. Nerandame. Galbūt reikėjo valandą eiti į šoną nuo pagrindinės trasos, bet ten rodyklė buvo su kitokiu pavadinimu.
Neradę „Drakono guolio“, pasiryžtame vėl lipti pro Jaskinia Mylna link Jaskinia Raptovicka. Ir vėl užsirovėm, užsirovėm ant ekstrymo. Negana to, kad tenka kepurnėtis stačiu šlaitu iki Mylna (o atliekamų jėgų jau niekas nebeturi), aukščiau pasirodo, kad teks grandinėmis įveikti kokių 10 m statmeną sieną. Į viršų, kaip ir nieko. Bet nusileidimui praverstų atsarginius triusikus turėti... Užtai „jaunasis kalnų užkariautojas“ nuovargį staigiai pasideda į kišenę ir, nusileidęs kopėčiomis į urvą, puola tyrinėti visų jo užkaborių. Urvas kaip urvas. Realiai jis susisiekia su Mylna. Tik tie praėjimai „neatverti“ eiliniams turistams. Kadangi užlipti į šį urvą ir iš jo reikia tuo pačiu keliu, o ant grandinės vienu metu gali būti tik vienas žmogus, tai susidaro šioks toks kamštis ir chaosas. Ypač, jei pasitaiko toks baikštus lipėjas.
Įvykdę visus dienos tikslus, sukrapštome paskutinius jėgų likučius, ir pasiekę mašiną, grįžtame į savo kaimą. Suvaikščiota apie 15 km.
5 d.
Diena skirta poilsiui. Nors prieš vandens pramogas buvo numatytas dar 4 val. „pasivaikščiojimas“ Regle Tatr Zachodnich, bet supratome, kad, jei rytoj norime dar kur nors lipti, tai šiandien kojoms turime duoti visišką ramybę. Taigi iš pat ryto vykstame į Termy Bukovina. Panašus vandens parkelis kaip ir Zakopanėj, tik turi kelis karštus baseinus, kuriuose visai malonu sėdėti lyjant lietui, už beveik dvigubai didesnę kainą. Teigiamas dalykas abiejuose lankytuose parkuose yra tai, kad priemoka už pavėlavimą išeiti yra logiškai nedidelė. Tad, jei neplanuoji turkštis visą dieną, nusiperki 2,5 val. ir ramiai mirksti, kiek nori – apsimoka primokėti už viršvalandžius, o ne pirkti ilgesniam laikui, ir į laikrodį nuolat žiūrėti nereikia.
Grįžtant užsukame papietauti į vieną pakelės karčiamų. Kol pietaujame, pliaupia lietus. Šios kelionės metu oras tikrai labai puikiai prisitaikė prie mūsų planų. Po to dar nuvykstame į Zakopanės centrą: aplankome „Apverstą namą“, pasisukame ant apžvalgos rato, kurį mūsų vaikai gyvai mato pirmą kartą, atnaujiname sūrio atsargas ir, grįžę į vilą, ilsimės, ilsimės, ilsimės...
6 d.
Mūsų kompanjonai jau ruošiasi namo, o mes – įsivaizduojamai sunkiausiam žygiui. Prie Dolina Malej Laki pradžios atvykstame apie puse septintos – Nacionalinio parko darbuotojai dar nedirba, taigi į kalnus patenkame už dyką. Vėl trasos pradžia per mišką keliuku, tik šį kartą statesnė ir jokie arkliai čia nebevažinėja. Užkopiame apie 1 km į viršų ir ant Przelecz Kondracka sėdame pietauti Giewont‘o papėdėje. Bet į patį Giewont‘ą (kur pasak rodyklių dar 40 min palypėti reikia) subėgioti niekas nebenori. Tad kiek atsipūtę patraukiame Kopa Kondracka link. Vis į viršų, vis aukštyn... Aukščiausias šių atostogų taškas – 2005 m. Antroji šios dienos žygio dalis veda kalnų ketera Czerwone Wierchy ir kartu Lenkijos – Slovakijos siena: žingsnis Lenkijoje, žingsnis Slovakijoje... Žygiuojant ketera į abi puses atsiveria nuostabūs vaizdai, o sieną žymi cementiniai stulpeliai, patogūs prisėsti pailsėti. Pasiekę Kasprowy Wierch, nutariame pasigailėti savo kojų ir žemyn leistis keltuvu. Sumokame už jį visus 204 PLN. Nusileidus, dar nespėjus pagalvoti, kaip gi geriau būtų pasiekti savo mašiną, mus pagauna taksistas ir iki prie Dolina Malej Laki palikto automobilio nuveža už 10 Eur.
Dušas, karčamos lankymas, poilsis... Šiandien savo kojomis nueita apie 15 km.
7 d.
Vėl namo, vėl namo... Keletas sustojimų apsipirkti, dėl liūties vos 50 km/h greičiu įveikta atkarpa tarp Lomžos ir Augustavo, ir Gimtinėje mus pasitinka vaivorykštė. Dar prieš vidurnaktį mes jau savo lovose.
Bendri pastebėjimai:
- Viso nueita kilometrų: ~60 km;
- Visa kaina: 725 Eur;
- Zakopanės regione be kopimo į kalnus daugiau nelabai yra kas veikti, o kasdien kopti – sunkoka;
- Trasos prasideda gan ilgu plentu ar vieškeliu – reikia nueiti daug kilometrų, kol prieini įdomumą;
- Norint suvaikščioti per vieną dieną, tenka labai anksti keltis, nes kilometrų gaunasi daug;
- Labai, labai daug žmonių visur;
- Slovakijoje geriau, bet Lenkijoje pigiau;
- Zakopanė ir jos apylinkės yra grynai turistinis regionas su „bobutėmis“, su „Basanavke“ (Krupowki), su kalnams būdinga architektūra, gal kartais ir kičine, tačiau savita ir stilinga. To stiliaus trūksta mūsų Palangai.

san: nuostabus pasakojimas!!! labai labai ačiū! kokio amžiaus pas jus vaikai?

12 ir beveik 9.

Labai naudinga buvo šviežia info forume,ačiū! vykstam ten po savaitės su 2 vaikais,7 ir 9 metų.Labai aukśtai neplanuojam lipti.Noriu paklausti del oru ir aprangos,kaip rengtis? ar reikia šiltu striukiu? ir del batu-jus su vaikais su kokiais batais ejote? mes neturim kalnu batu...