Mokomės fotografuoti

Westa aciu Sudomino ir mane, noriu filma pamatyti, reikes parsisiusti

Oj dekui, mane labai sudomino, siunciuos filma


Matricoj kaip matricoj, bet vis tik didziausia reiksme optikoj manau. o kadangi i paprastus fotikus perdem geros optikos nededa, tai ir foto ne tokios kokybiskos


Nezinau kodel, bet jo darbai mano atzvilgiu didelio emocinio uztaiso neturi, nesiurpino ir nebaugino ziurint. gal tikrai del to kad daugumoje tik naudojami foto elementai, ziuriu kaip i siurrealu mena

O kas del laidotuviu fotografavimo, niekad nesuprasiu.. viena kada megini kaip meninkas perteikti mirties tragizma, ar baime, ar grozi.. bet kita kai fotografuoji, kad artimieji po to i albuma isidetu (ir deda, pati maciau.. ziurejau albume pas gimines savo mazos nuotraukas, tik bac, o kitam jau lavoneliai.. nesuprantu)

Labas rytas ,
apie Diane Arbus, tai gal ji nesusitapatindavo su tais žmonėmis kuriuos fotografuodavo, bet ji mėgo juos, su jais susidraugaudavo, ir kadangi veiksmas vyko 60-70 metais Amerikoje, jos darbai buvo pakankamai didelis šokas tuometinėje visuomenėje. Nors darbai buvo jau žinomi ir jai gyvai esant, bet labiausiai išpopuliarėjo po jos mirties. Nemažai yra apie ją ir jos darbus yra S. Sontag knygoje "Apie fotografiją". Ir šiaip ši knyga man pasirodė pakankamai įdomi, lengvai skaitosi, tikrai verta dėmesio

neberandu jau klausimo pradžios, bet kaip supratau, kalba eina apie 24-70 ir 24-105 is l-kes. o pas jumis jau nebėra tokio daliko, kaip reali parduotuvė, kur galima pačiupinėti prieš perkant? ką aš galiu pasakyti pats tik nuomavęs kelis kartus šiuos objektyvus.... man labiau patiko 24-105. nes:
1) svoris mažesnis (ojojojojoi kaip jaučiasi +1kg ant aparato po kitinių, 50-ukų ir pan. po kelių valandų fotografavimo atrodo, kad rodomojo piršto krumlis iššoks iš delno).
2) židinio nuotolis patogesnis (vis tik 70-105 yra labai net nieko portretams)
3) stabilizatorius. man jo duodami +3 stopai yra daug.

vėl gi, rašau savo nuomonę apie šių dviejų objektyvų tinkamumą konkrečiam tikslui - reportažui (vestuvių fotografavimui). ten, kur reikia objektyvo "šviesumo" - t.y. bažnyčioje, metrikacijos skyriuje ir pan. siužetai gan statiški, todėl išlaikymas gali būti ir 1/30 ir net 1/15. o vat diafragma 2,8 nelabai būtina (kiek pabosta aiškinti, kodėl vienas iš jaunųjų poros yra ryškus, o kitas ne, todėl stengiuosi, kad abu būtų ryškus, jei yra kadre). taigi, 1/30 su židinio nuotoliu 70 mm gan sunku nulaikyti nejudant be stabilizatoriaus. ir jei pas mane būtų f2,8, tai išlaikymas patrumpėtų iki 1/60, kas vis vien nėra gud. be to su f2,8 turiu gan skaudžios patirties. labai specifinis dalykas ir nevisuomet pritaikomas.
bet vat jei fotografuočiau studijoje ar panašaus plano nuotraukas, tai gal rinkčiausi 24-70. čia visai kas kita. svoris nebeaktualus, autofokuso klaidos irgi netaip svarbu, nes niekur skubėti nereikia. židinio nuotolio pasirinkimas irgi neaktualu - neskubant pakeitei į ką nors 70-200 ir toliau fotografuoji.

taigi atsakyk sau kam perkamas objektyvas, kurie jo pliusai ir bus tau pliusais, o nevirs minusais ir bus aiškiau. o internete pilna diskusijų apie juos (kaip ir canon vs nikon). bet kaip kažkas teisingai jose užsiminė - iš aršiausių ginčytojųsi mažai kuris turėjo abu objektyvus, o dažnas postringauja teoretiškai iš viso jų nečiupinėjęs.

Šias nuotraukas dariau ne giminės albumui, nes jos nesudomintų dėdžių ir tetų. Dariau jas sau, norėjau nuotraukomis išreikšti išėjimą, atsisveikinmą, liūdesį. Ar man pavyko tai padaryti estetiškai ir kultūringai- nežinau, todėl ir norėjau jūsų paklausti, bet paskaičiusi komentarus- susigėdau, išėmiau. Neilgam vėl įkeliu

Taip, teko ir mirusiąją fotkinti, nes prašė artimieji. Būtent tos nuotraukos man pačiai labai nepriimtinos ir netgi normalios kokybės, kompozicijos neišlaužiau , nes....nemokėjau fotkinti. O kelios nuotraukos ( dvi iš jų įkeliu) man....patiko . Pati ranka ėmėsi jas gražinti, dailinti....pagal tuometinę mano nuotaiką

"Išeinu, suDiev"




"Liūdesio kompozicija"




Nepykit, kad vėl įkėliau tas nuotraukas, kadangi išsirutuliavo diskusija apie laidotuvių nuotraukas, tiesiog paliko įdomu. Kodėl nepriimtina? Kodėl atstumia? Kodėl nesinori turėti albume, jei tai- artimo žmogaus paskutinės nuotraukos? O gal vis dėl to, normalu pavartyti, prisiminti, pasimelsti, žiūrint į jas?
Žinot, aš ( nepasikuklinsiu ), gailiuosi, kad nefotografavau tėvelio laidotuvių, tuomet turėjom fotografą ir dabar pas mamą užslėptos nuotraukose, kuriose....mano tėvelio mirties neatpažįstamai pakeistas veidas- akcente , ir, aišku, būtinai giminė išsirikiavusi pagal artimumą . O norėčiau turėti kelias tėčio laidotuvių ( ne jo lavono) nuotraukas. Padėčiau prie uždegtos žvakės, palinkėčiau amžino atilsio

manau, kad nors kategorija "šeimos albumui" čia kaip ir nelabai skamba, bet laidotuvių nuotraukos, kurias rodai, yra būtent šios kategorijos. Tau ir Tavo artimiesiems. Ne dėl atmetimo reakcijos (nors tikrai ne visi gali būti šalia mirusio žmogaus), o būtent dėl Tavo itin asmeniško santykio su mirusiuoju ir šiomis nuotraukomis nežinau, ar verta jas rodyti temoje, kurioje mokomasi fotografuoti.

Man asmeniškai jos nekelia jokių emocijų. Atsiprašau, aš tikriausiai kietaširdė, bet man tikrai nulis emocijų yra. Kaip žmogus žmogų užjaučiu Tave dėl netekčių, bet ne tiek į tai įsijaučiu, kad liūdno įvykio fotografijos man kažką reikštų. Man netgi atrodo, kad tai tiek asmeniška, kad nesinorėtų nei rodyti, nei matyti tokių foto.

aš apskritai sunkiai pernešu laidotuves ir visiškai nesvarbu ar artimo jos ar ne.. aš tiesiog fiziškai blogai jaučiuos per jas.. natūralu, kad žmogus stengiasi pasilikt prisiminimui tik teigiamas emocijas.. todėl jas fiksuoja nuotraukose.. o kam fiksuot liūdnas akimirkas? argi prisiminimai apie žmogų yra tik iš laidotuvių nuotraukų? manau kad galima ir gyvo, linksmo žmogaus foto statyt prie žvakutės.. aš pvz visai nenorėčiau, kad mano laidotuvių nuotrauka būtų statoma.. prisimint reikia tai, kad buvo gyva, o ne mirę....

na, man ir kažkaip yra smagiau prisimint geras akimirkas su tuo žmogum nei kad sunkius laidotuvių momentus

O žinot, tiesą sakot

ziuredama i savo drauges albuma kraupau nuo laidotuviu nuotrauku: mama puolanti i kapa, drauge ja is ten kelianti, lavonas ir fone visa seima..... man atrodo tai mazochizmas turet tokias foto. kiekviena karta atsivertus atsimeni ta skausma, o ne puikias akimirkas su tuo zmogumi. zmogu reik atsiminti gyvu, linksmu, laimingu, o ne gulincia lele nubalzamuota, su neaiskia spalva, su isnykusiomis juoko raukslelemis, visokiais tvarsciai pooperaciniais, nebudingo stiliaus rubais ir verkianciais artimaisiais aplink.... tai nebe tas zmogus, o jo iskamsa. ar tos iskamsos foto galima laikyt paskutine artimo foto - as labai abejoju. as artimuju bruozu karste net nepazinau del visu tu faktoriu auksciau isvardintu... ka jau kalbet apie tai, kad noreciau turet tokia foto melstis galima ir prie besisypsancios foto ir net siaip i erdve. esmes nekeicia....
cia lyrinis nukrypimas ir savo nuomones issakymas bet cia kaip ir su nuotraukom su ipastintais teletabiais, iskirptomis vaiku galvomis pritaikytomis nykstukams, gimdymo akimirku fiksavimu, vaiku su cigaretemis rankose ir buteliais alaus aplink ir panasiu dalyku - visi turim savo nuomone pagal asmenine patirti, pagal auklejima, vyraujancias seimoje ir aplinkoje tradicijas ir t.t. visi mes skirtingi, visu poziuriai skirtingi... niekada nesikisu

man elinos (naujo niko niekaip neismokstu ) foto as asmeniskumo nematau: nei vieno veido, nei vienos juostos su uzrasu, nei vienos emocijos, o bendras poziuris (karstas i juoduma masinos, geles ir dangtis). gal kiek standartinis poziuris, bet ne asmeninis tai tikra (ko ko bet asmeniskumu as netoleruoju )

Beje, Lietuvos fotografijos klasiko V.Strauko albume yra viena jo prmųjų nuotraukų- būtent laidotuvės. Raudantys žmonės prie kapo duobės

Dar viena, kiek asmeniškesnė . Ar labai nevykusi?




Sansara, mano naujasis nickas lengvas, jei suprasi, jog tai mano tikrasis vardas sumažybintas
Papildyta:

Nesupratai, nereikia man užuojautų, ne tam keliu foto į šį skyrelį. Tiesiog įdomu jūsų požiūris į tokias nuotraukas. Kiek jos emocingos, ką jūs matote jose. Juk nebūtina žiūrint į nuotraukas verkti. Bet jei sakai, kad jos nekelia jokių emocijų, tada, vadinasi, nuotraukos nevykusios .

prieštarauji pati sau - nereikia užuojautos, bet įdomu, kokias kelia emocijas. užuojauta ir yra emocija. tai vienintelė emocija, kurią man sukėlė, bet ne foto, o Tavo gyvenime vykęs įvykis. ir ta užuojauta netgi tokia beveik nuasmeninta, kadangi Tavęs asmeniškai nepažįstu. Na tokia bendramogiška užuojauta, kad teko tai patirti. Pačios foto kaip foto nesukėlė jokių emocijų.

Nors bendrai kelia dar vieną emociją - lengvą susierzinimą, kaip lengvai dalinamasi tokiais vaizdais. Bet vėlgi emociją kelia ne nuotrauka, o Tavo veiksmai

nežinau, gal Tu čia taip savęs ieškai, bet man tai, jei atvirai, nesuprantami šių foto rodymo motyvai. Paaiškink juos, jei gali.

ir jei gali neįsižeisk. aš retokai šioje temoje tokia atvira būnu, šiandien užtaikei ant TOS dienos