Mokomės fotografuoti

prieš tai turėjau tikrą muilinę -- CanonA400. 3.2megapixeliu. ir gaudavosi pakankamai normaliai. o sitas juk turetu buti daug stipresnis (vien i objektyva paziurejus)

Dios, o su kokiu rezimu fotografuoji? Speju, gal su Auto?

Pas mane siek tiek naujesnis muilines Fuji modelis, Fuji 6500. Ir as niekada nefotografuoju Auto rezimu. Neziniau, kaip Tavasis modelis, bat 6500 modelyje Auto rezimas labai nevykusiai padarytas. Ir ne tik mano aparate. Diskutavom viename fototechnikos forume ir visi Fuji 6500 savininkai 100 proc. pastebejo, kad Auto rezimo geriau nenaudoti.
As dazniausiai fotografuoju su P (programuotas auto). Todel ir Tau patariu pabandyti su P, A, S, M, tik ne Auto. Specialus scenarijai sios muilines irgi ne is geruju. O taip pat bent jau maniske ant veido visada "meta" daugiau triuksmo nei noretusi bet kuriuo rezimu fotografuojant.

As labai uz del fotografu pristatymo, manau si tema ir taip ilindus i tam tikrus remus, reik plest akirati

interne radau paveiksliuką



bet, kad neatrodo, kaip muilinė... ar visi fotoaparatai, kurie neveidrodiniai, laikomi muilinėmis? tai maniškis irgi muiline laikomas? tiesiog noriu dėl bendrų sąvokų išsiaiškint

Muiline tiesiog vadinam neveidrodiniu principu veikiancius fotoaparatus, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo, o veidrodiniai veikia kitaip kaip, paaiskins kas nors kitas nes as galiu ir nusipezet

aš vadinu visus ne veidrodinius muilinėm nors...kai kada savo išvaizda jos visai nepanašios į muilinę
bet tokius kokybės defektus esu mačiusi tik ne veidrodiniu fotoaparatu padarytuose kadruose veidrodinukuose nekokybė pasireiškia kur kas subtiliau

aš tai niekada nesigilinau į tai, kas vadinama arba ne muiline, muilinė man asocijuojasi su tikra muiline. t.y. į 5 cm pločio ir 10 cm ilgio daikčiuką, kurį fotografuojant reik laikyt gana toli nuo savo akių
beje, žmonės dabar tiek pripratę prie tokio fotografavimo būdo, kad paėmę mano fotiką baisingai nustemba ir nusivilia, kad neina pažiūrėt per ekranėlį, koks gi vaizdas gausis.. kai bandai kažką aiškint, atrėžia, kad tipo koks tolkas mokėt tokius pinigus, kai dar kažką aiškintis reikėtų ir kai viskas taip sudėtinga.
iš kitos pusės, neišeina ir smerkti ar juoktis.. aš pvz. apie spiningus nieko neišmanau, man geriausia visų laikų meškerė - pjautinė iš kokio nors lazdyno ir bile kokiu siūlu aukšlėms gaudyt.. nes labai paprasta naudotis.. o aukšlių gi ir aš pagaunu

http://www.efoto.lt/...is_fotoaparatas
cia veidrodinio veikimo principas.
O gal kas paaiskintu kuo veidrodiniu veikimo principas pranasesnis nei paprastu? nes kaip techniskai paaiskinti tai nesuprantu

Diane Arbus
,,Žvilgsnio išlaikymo meistrė“



Diane Arbus, tikroji pavardė Diane Nemerov, gimė 1923 kovo 14 d. NY, mirė 1971 metais . Viena stipriausių žvilgsnio išlaikymo meistrių – amerikiečių fotografė . Arbus drąsiai galime vadinti keistąja Niujorko akimi. Arba kreivąja (kaip priešingybė taikliajai). Arbus fotografavo "paraštinius" žmones – tuos, kurie pasuko į "normalaus" gyvenimo šalikeles arba atsidūrė ten dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų: neūžaugas ir gigantus, transvestitus ir balagano artistus, storulius ir išdžiūvėlius, psichinius ligonius ir albinosus. Net iš pažiūros niekuo neypatingi žmonės fotografuojami taip, kad atrodo kaip apsitempę svetimą odą.



Šios fotografijos kažkuo primena ligos istorijas – tau rodomi ne žmogaus charakteris, profesija ar (senamadiškai tariant) siela, bet jo silpnoji vieta. Tai, kur jis labiausiai pažeidžiamas – nesvarbu, kad savanorė fotografijos auka iš paskutiniųjų stengiasi tai nuslėpti. Toks psichologinių, politinių ir socialinių kompleksų katalogas, šaltai apnuoginantis lėkštą patriotizmą ir prasimušėlišką prabangos troškimą, infantilišką nesivaržymą ir miesčionišką norą atrodyti padoriai. Kaip visi. Gal truputėlį gražiau. Bet tam "gražiau" Arbus ir užbėga už akių. Net ir pasipuošę, pozuojantys žmonės jos fotografijose negražūs. Gal ta panieka grožiui – atmetimo reakcija, atsiradusi metus darbą madų žurnale? Tiesa, gražinimosi ritualų ir pastangų atrodyti gražiai fotografė nevengė – bet visada pabrėždavo jų dirbtinumą, kone iškreiptumą. Nuo metro stotelės sienų į praeivius žvelgia jaunas vyras su išpešiotais antakiais, ilgais nagais ir suktukais plaukuose – ši Arbus fotografija parinkta parodos plakatui.

Arbus darbai vertinami kontroversiškai. Niekas neabejoja jų poveikio galia ir įtaka fotografijos raidai. Priartėdama prie žmogaus, ji nuo jo tolsta. Fotografuodama ne savinasi atvaizdą, o atsitveria nuo jo. Kuriama ne tik fizinė, meninė, bet ir moralinė distancija. Kolonizuojantis žvilgsnis, praskiestas humanistiniu imperatyvu. Kaip šiuolaikinė žvejyba – pagauna ir išspjauna. Išmeta atgal į kūdrą.
Arbus fotografija – "Žydų milžinas su tėvais savo namuose Bronkse, Niujorke" (1970)



Fotografija sukomponuota taip, kad dar labiau išryškėtų dydžių kontrastas – milžinas stovi pirmame plane, jo galva vizualiai siekia lubas, jis susilenkęs – atrodo kone dvigubai aukštesnis už tėvus. Jį dar labiau sustambina (ir sušmėklina) jo šešėlis. Tėvai atskirti ir vizualiai, ir socialiai: jie stovi susiglaudę kaip du tvarkingi nykštukai – motina su suknele, tėvas su kostiumu. Kvadratinės fotografijos kampai užtamsėję – tai dar labiau suspaudžia erdvę, išlenkia kambarį pagal milžino kuprą. Ne, šioje fotografijoje nėra jokios empatijos. Net ir personažai nerodo vienas kitam šiltesnių jausmų – o tik nuostabą ir įšaldytą priešiškumą. Arbus keistuoliai netampa mūsų gyvenimo dalimi, jie taip ir lieka uždaryti savo išskirtinumo getuose. Nepaisant to, šie stiprių emocijų įelektrinti vaizdai įsirežia į smegenis, prismeigia žvilgsnį ir neleidžia pajudėti. Nors visa širdimi norėtųsi, kad milžinas būtų apsikabinęs savo tėvus ar atsisėdęs šalia jų į fotelį, o ne dėbsojęs iš padilbų.
Arbus fotografijose meilė kovoja su neapykanta, nors meilę pastebėti kur kas sunkiau. Todėl kartais atrodo, kad šioje priešybių kovoje laimi už neapykantą baisesnis abejingumas. Ji fotografuoja ne nušvitimo, o atbukimo akimirką. Ne lemiamą, o kritinį momentą. Tiksliau, atomazgą. Kai ilgo laukimo iškankintas modelis praranda budrumą ir pasimuisto. Žagteli. Susiraukia. Prasižioja. Tada – pliaukšt! – ir tavo bukiausia išraiška įamžinta. Arbus personažai niekada neturi vardų, tik bendrus apibūdinimus – žydų pora, puertorikietė namų šeimininkė, albinosė kardų rijikė, nudistai. Ji garbino keistuolius (freaks), bet tik kaip priemonę, objektą – pati su jais nesitapatindama ir neieškodama bendrumų.



Daug kritikų ir menininkų teigia, kad Arbus sugebėjo prasiskverbti pro paviršių ir parodyti slaptąsias, tamsiąsias ar keistąsias žmogaus kerteles. Kad ji panaikino ribą tarp fotografijos ir meno , realybės ir fikcijos , kad Arbus meistriškai meluoja atskleisdama tiesą .
Fotografija yra paslaptis apie paslaptį. Kuo daugiau ji tau sako, tuo mažiau tu žinai." Šie Arbus žodžiai nusako kontroversišką ir prieštaravimų kupiną menininkės kūrybą. Jai rūpėjo ne technologija ar kokybė, bet situacijos ir atvaizdo rupumas, gal net grubumas. Arbus iš tiesų "spaudė meną" iš kasdienybės – kaip spaudžiamas pritvinkęs pūlinys. Iš daugybės kadrų atsirinkdavo pačius keisčiausius, ir vaikščiojo suluošinto gyvenimo ašmenimis, apvilkusi personažus švitriniu popieriumi. Kai kurios Arbus fotografijos beveik nepakeliamos – ir žeidžia ne tai, ką matai, o juntama žvilgsnio prievarta.

2006 metais režsieriaus Steveno Spielbergo sukurtas filmas ,,Kailis" ( Fur) - „įsivaizduojamas Diane Arbus portretas" kuriame vaidina žinoma australų aktorė Nikolė Kidman.


medžiaga paimta iš puslapio www.culture.lt


malonaus skaitymo, kolegės!! po to tikiuos nors trumpos diskusijos, nuomonių, atsiliepimų..

na, mano požiūriu muiline aš apibūdinu būtent muiliškumą nuotraukoje, kaip kad toje minėtoje nuotraukoje
šiaip žodis muilinė ir kilęs nuo muilinės, taip turėtų būti vadinami delne telpantys plokšti fotoaparatai

beje kas dėl vaizdo matymo ekranėlyje tai man oi kaip trūksta kartais, juk ne visada smagu gultis ant žemės, na nebent šaudai iš lempos o juk tada fokusas nugrybauja neprognozuojamai beje manojo 400-tuko naujasis modelis jau rodo per ekranėlį fotografuojamą vaizdą tad manau tik laiko klausimas kada tai atsiras pas visus kaip beje ir filmavimo funkcija - pastaroji taip pat ateina į veidrodinukus



amžina tema mūsų namuose
negi vien nuo to, kad yra veidrodukas fotoaparatas fotografuoja geriau ?
nu logiškai atsakytum - ne, nesamonė manau kur kas didesnis skirtumas matricoje ir dar ten kažkur - čia gal vyrukai papasakos

kiek žinau dabar didžiausia naujiena, kad jau sukurtas fotoaparatas su keičiamais objektyvais bet be veidrodžio bet vėl blogybė - nuėmus objektyvą dulkės sėda jau ne ant veidrodėlio bet tiesiai ant matricos...
na ir šiaip kol kas yra tik du jam tinkantys objektyvai, dėl veidrodėlio nebuvimo sumažėjo atstumas iki matricos ir kiti objektyvai netinka...

Sveikos (-i), anksčiau buvo dvi temos- "pažengusiems" ir "vis dar besimokantiems". Neberandu pastarosios temos, radau tik kur mergaitės su muilinukėm bando fotkinti. O kur man žygiuot : kairėn, dešinėn?
Kažkaip apstojau fotkinti , nutariau vėl mokytis iš naujo

Čia pora mano nuotraukėlių



Deja, teko ir laidotuvių fotografe pabūt

jau siunčiuos filmą man patiko