QUOTE(alter ego @ 2008 10 29, 15:45)
Na, tas klausimas (ir ne tik tas) buvo klaustas....Aišku, jokių tiesių atsakymų nesulaukiau....Ir nusprendžiau, kad visgi, vyrai - peraugę vaikai, kurie pradeda žaisti tam tikrą žaidimą, net nepagalvodami apie jo pasekmes. Juokinga, jei nebūtų graudu...Pradžioj šypsniai, nekaltas flirtas. Vėliau - simpatija. Dar vėliau bučiniai ir pasimylėjimas....Maniškis aiškino, kad neištikimybės stadija "užstrigo" ties bučiniais...Mano reikalas - tikėti tuo arba ne...
Vyko diskusija, kodėl mes atleidžiama vyrams, o neatleidžiama jų draugėms... Atsakymas labai paprastas. Mes pasirenkam tai, kas mums pačioms yra paprasčiau... Galėtum spjauti į saviškį, jei nebūtų vaikų, bendrų namų, įsipareigojimų bankams ir t.t. ir panašiai. O nutraukti ryšius su drauge - tiesiog išrėži manomą tiesą į akis, išvadini ją šeimos ardytoja ir ištrini telefono numerį iš užrašų knygelės....Psichologiškai tam kartui yra lengviau, nes randi "atpirkimo ožį". Nekalbu apie tai, ar tai teisinga, ar ne...
Aš - ne išimtis....vistik pasmerkiau tą kitą moterį....ir tik todėl, kad aš labai atvirai su ja savo vyro neištikimybės tema prieš įvykių kulminaciją buvau šnekėjusi...Ji mane patikino, kad vistik maniškis rodė didžiulę iniciatyvą....Na, aš į susitikimą su ja atėjau su savo nuomone, bet kaip keista bebūtų, išėjau su jos....Ir tikėjau tuo iki to momento, kol neradau pas saviškį jos laiško.....
Tada, kai tik bandai spėti įmanomus neištikimybės požymius yra viena, kai turi faktus - visai kita...Visgi nesu naivi, kad sakyčiau, jog tik ji kalta...kalti abu....