QUOTE(remda @ 2008 10 29, 01:58)
ar tos kurios su tuom jau susidurete,nepagalvojate kad jusu brangieji galejo vel nuklysti i kaire taciau slepia tai nuo jusu,o jus kaip sakant nezinot ir sirdele neskauda...gyvenat sau laimingai toliau lyg nieko nebutu buve
O tos, kurios nesusidure, gal tik galvoja, kad nesusidure ir gyvena sau laimingai.... O kaip is tiesu yra tik jis zino?
Papildyta:
QUOTE(jawa13 @ 2008 10 29, 10:15)
Atleist yra dorybe,bet jei tai daroma per "negaliu",o po to gyvent su Damoklo kardu virs galvos...Nesuprantu.
Sutinku. Jei jau pasiryzti atleisti, tai turi suvokti, kad negalesi gyventi abejonemis. As atleidau, nepamirsau, bet ir negalvoju apie tai pastoviai... Kartais pati pagaunu save, kad jau kokie trys menesiai net neprisiminiau apie tai... o patikekit, 3 menesius net neprisimint apie tai yra labai labai daug

Man turbut pats vyras padeda... per tuos du metus po neistikimybes nei karto nepareiske noro kur nors be manes eiti, o kai turi isvaziuot i komandiruotes, tai ryta vakara man per skype skambineja, nors as to neprasau. Kartais mes apie tai pasikalbam, ramiai, protingai... jis sako, jog tai buvo didziausia klaida jo gyvenime. As, zinoma, nebesu ta naivuole kaip anksciau, nebetikiu pasakomis, bet gyvenu ramiai ir laimingai...