QUOTE(Sparnuota @ 2012 04 12, 14:33)
na va, sugrizau pratesti savo istorija(jei kas atsimena jos pradzia
), nors svarsciau ar to reikia. Bet bent jau smalsuma kazkieno patenkinti
o istorija sakyciau net gi prasidejo... tada tik mazyte izanga buvo.
keletui men prabegus situacija pasikartojo, ir ne viena karta, ir su 100% irodymais.
Nebesuprantu ka galvoja vyras. Kaip manot, ka jis gali galvot????? Nei logiskai nei nelogiskai galvojan nesuprantu. Tai, matyt, priklausomybe. Na arba gyvenimo budas. Daugiau minciu nera.....
Blogiausia kad visoje sitoje situacijoje labai nusivyliau savim, tiesiog bjauriuosi kaip as pati saves... bijau net parasyt tai... bet negerbiu.
Visada galvojau, kad as stipri, kad reikalui esant nedvejodama kumsciu per stala duosiu ir niekad neleisiu su savim negarbingai elgtis. Bet kazkodel taip nesielgiu, nezinau, ar nestumas mane taip ant zemes nuleidzia ar as tik garsiai "loti" moku
Patarimu neprasau, nes vienareiksmiskai zinau, kokie jie butu
Kitoj temoj radau posaky: pirma karta atleidzia protingas, antra karta....kvailys...
Nenoriu buti kvaile, bet situacija mano ne siaip kokia.
Is tikruju atrodo sedziu vienam taske, ir bijau pajudeti, nes nei atskirai, nei kartu nemokesiu gyvent. Radikaliai keist gyvenima ir grizt pas tevus? ar radikaliai pakeitus gyvenima likti pas vyra
Absurdas, nesuvokiama kaip gyvenime taip gali vykti. pJei nebutu tai man, nepatikeciau...
Gaila tema greit bus uzdaryta. Idomu ka koleges, ir ne tik, mano
Ka cia gali pasakyt... Pati panasioj situacijoj, suprantu. Kildavo siokiu tokiu itarimu. Bet vyras mane apsuko kaip profas, patikejau juo. Taip susnekejo, kad ohoho. O po pusmecio visiskai atsitiktinai uzsisokau ant faktu, neistikimas ne su viena, viskas tesiasi nezinia kiek laiko. Akla idiote, tiek apie save galiu pasakyt. Irgi galvojau - issikirsiu. O dabar sedziu ir galvoju ka daryt. Ir nezinau. Ir su sveikata ne kas. Va taip aplinkybes, gyvenimas pakoreguoja viska. Ir iseit ner pas ka. Irgi baisu skirtis, bet tuom paciu suprantu, kad kartu likt prasmes nelabai yra. Irgi sedziu vienam taske ir supratimo neturiu ka daryt. Taip ir gyvent, be pasitikejimo? Netikiu, kad kazkas keisis, nebent atsargesnis pasidarys. Nors ir taip tik neitiketinai susikloscius aplinkybems viska suzinojau. Faktas, kad skirtis reiks, as ta suprantu. Nenoriu taip gyvent, zinosiu, kad laksto kitur. O nuo idiotizmo reikia vaistu, va, ir dabar masinos graziai issiprase, atseit i parduotuve nuvaziuot (nes jo sugedo) ir dingo kazkur pusei dienos o gal iki ryto. Atsiras neaisku kada ir pasakos nesamones. Guodzia tik tai, kad, pasiziurejus i balsavimo rezultatus, ne as viena tokia
. O siaip tokiais atvejais vienintelis vaistas nuo viso to - skyrybos. Deja. Cia kaip operacija, kuriu turiu ir dar turesiu - pries baisu iki alpimo, skauda, po visko irgi skauda, bet visa tai butina norint pasveikt. Tai va. Tiek pamastymu. O kaip pasielgt, sprest kiekvienai is musu.
Jau nieko nera absurdiskesnio, kaip vyras tvatina kita ir tvirtina, kad myli zmona oi kaip myli. Gerai mano vyras yra pasakes, kad jei vyras myli, jam svetimu bobu lovos nerupi, o kai meile isgaruoja, visko gali buti.
