O man su metais kristalizuojasi tokia mintis-svajonė-vizija...
Žmogui mirus - jį sudeginti (kad ir kartoniame, bet gerai apipavidalintame) karste (nes medžių ir taip su metais mažėja katastrofiškai), ir kur nors pasodinti to žmogaus vardan medį ir jį pabarstyt tais žmogaus pelenais.
Pliusai:
1. neužimami dideli žemės plotai
2. sodinamas medis, kuris augdamas valys orą
3. bus vieta, kur galima ateiti ir pasidžiaugti, jog žmogus (kažkuria prasme) vis dar su mumis...
4. nereikės puošti kapo. Nesakau, kad to daryti negalima, tačiau kai kurių puikybė prasiplėčia iki absurdo su tais papuošimais. Vieni puošia, kad perspjautų kaimyno kapą, kitiems mat atrodo, kad mirusiam žmogui svarbu, kaip jo kapas atrodo - ar su gyvom a rplastikinėm gėlėm, tretiems pvz. nelygis laidoti artimąjį kurioj nors vietoj ar kokių nors kitų žmonių pašonėj.
Man atrodo, kažkaip prasmingiau "vardinį" medį pasodinti ir pelenais pabarstyti, nei leisti šimtus karstui, kuris sutrunys, kapo papuošimams, pigioms plastikinėms žvakėms ir gėlėms.
Medis bent jau šiokią tokią naudą duotų...