QUOTE(alfija @ 2012 12 30, 20:39)
Ute, svarbiausia tai kad vaikas ir vaiko augimas netaptų vieniteliu gyvenimo tikslu. Tai tada ir nenusivilsi taip visiškai.
Nesutinku. Teko sutikti daug šeimų kur vaikas tikrai nėra vienintelis gyvenimo tikslas, o nusivylimo (ar liūdesio, neigimo) daugiau negu reikia.
Jei vaikas - vienintelis gyvenimo tikslas, tada manau ir lūkesčių didelė krūva ir vaikas traumuojamas vien tuo dideliu lūkesčių kiekiu ir vėliau tuo per dideliu pasiaukojimu.
QUOTE(alfija @ 2012 12 30, 20:39)
Jie nėra nerealizuotiems lūkesčiams patenkinti, o išeiti į savarnkišką SAVO gyvenimą. Tėvų funkcija užauginti jį savarnkišku.

Aš pridedu dar vieną tikslą - išmokti būti laimingu esamoje situacijoje kokia ji bebūtų.
QUOTE(alfija @ 2012 12 30, 20:39)
Nusivylimai ir atradimai vaike- tai gyvenimo palydovai. Vienur nusivili, kitur apsidžiaugi, viena įdiegi, kita neišeina. Bandai iš naujo.
Kasdienybėje - taip. Bet globalūs nusivylimai - vis tik lūkesčių pasekmė.
QUOTE(alfija @ 2012 12 30, 20:39)
Apibrėžti reikalavimai ne vien tai dienai yra visada. Nes vis tiek reik žinoti kokia kryptim judi. Negali judėti per gyvenimą molekulės principu.

Turbūt kad požiūris į gyvenimą atspindi kuria kryptimi judu ir judinu vaikus.
Molekulės principu nejudi, bet vis tik vaikų problemos ir gebėjimai, polinkiai gali labai smarkiai pakoreguoti planus. Ir koreguoja.
Filosofiškai žiūrint kuo abstraktesni planai, tuo mažiau koreguoja gyvenimas. Jei tikslas tik savarankiškumas, tai jis apskritai niekada nebus koreguojamas. Tik priemonės jam siekti.
QUOTE(alfija @ 2012 12 30, 20:39)
/Niekada ypatingai gyvenime nesureikšminau ir nesureikšminu meilės. Nei savo vaikams, nei vaikų man. Tai yra labai gražus ir malonus priedėlis prie bendro
Čia mes skiriamės. Man yra ypatingai svarbu mylėti vaiką. Tai būtinybė mano gyvenime. Vaiko meilė man jau atskira kalba.
QUOTE(alfija @ 2012 12 30, 20:39)
Aš suprantu, kad tu dabar labai šviežia mama ir visi jausmai vėl labai žvieži ir nauji. Nes jie skirti kūdikiui. Bet ir biologinį kūdikį arba išeina tėvams pamilti arba ne. Arba tam reikia kelių metų.
Ne visai supratau mintį, bet jei kalba apie tai, kad imami globai/įvaikinimui vaikai kuriems tuo momentu nejaučiama meilės, tai aš gerbiu ir priimu tokį požiūrį. Yra skirtingi žmonės ir konkrečiai šį skirtingumą aš priimu ir nemanau, kad tie, kas nepajuto meilės iš pirmo žvilgsnio bus blogesni tėvai/globėjai nei tie kurie pajuto. Ne vien tuo viskas matuojama.