QUOTE(Tikra @ 2008 10 25, 16:04)
Kaip išsiugdyti tikėjimą savimi, kai suvoki, kad niekada nebūsi kaip tos, iš žurnalų viršelių, kaip tos, dėl kurių vyrai eina iš proto, kai nesugebi užsidirbti pragyvenimui ir esi priklausomas? Žinau, kad dažniausiai patariama atsistojus prieš veidrodį kartoti "aš myliu tave", "aš esu graži" ir pan., bet kaip perlipti per save, kai matai tik atstumiančių bruožų veidą???? Nuo ko patartumėt pradėti? Ir apskritai - ar šioje situacijoje įmanomi pokyčiai????
Galbūt žinote literatūros, kuri galėtų pagelbėti? Būčiau labai dekinga
Kodėl tu nori būti kaip tos, iš viršelių
? Kodėl nori būti viena iš ... daugelio?
Būk savimi. Netikiu, kad neturi kokios savo savybės, bruožo, kuris tau pačiai patinka. Gal tu turi puikius plaukus? O gal tavo akys nuostabios? Gal moki labai gražiai dėstyti savo mintis, gal turi kokį žavų rankos mostą? O gal smagiai juokiesi? Tikrai atrasi kažką, kas tau patinka tavyje ir pasidžiauk tuo. Ši tavo savybė gali padaryti tave patrauklią ne tik tau
Pradėk nuo to ir irkis tolyn, atrasdama savyje vis daugiau savybių, poelgių, kurie patiks.
Nustok save kritikuoti, šypsokis tiems savo bruožams, kurie tau užkliuna. Visi esame visokie, leisk sau nebūti "super" , tai žmogiška.
Matysi, kaip vis dažniau norisi sau šypsotis ir veidrodyje jau nebus "atstumiančių bruožų veido", bus tavo veidas, kuris tampa tau mielas, nes jis tavo. O tu esi ypatinga jau vien tuo, kad esi. Ir nepanaši į kitas (taip ir turi būti
)
Skaityk literatūrą, apie kurią merginos čia rašė. Ji duoda tą gerąją energiją, padedančią įgauti sparnus, maitina dvasią, kad pamiltume Save ir Gyvenimą
Papildyta:
QUOTE(vyssnia @ 2008 10 25, 23:02)
O aš norėjau pasidalint savo džiaugsmu didžiuliu dėl kurio norisi šokinėt iki dangaus, žodžiu visada turėjau didžiulį kompleksą kalbėt prieš auditoriją, tai nebuvo šiaip jaudulys, tai buvo baisi baimė vos ne iki ašarų, jau nekalbu apie kalbos dovanos praradimą
tei va kai pradėjau domėtis tuo pozityviu mąstymu supratau visas priežastis dėl ko taip yra, o yra dėl to, kad nieko kito ir negalvodavau prieš tuos pasirodymus tik kaip aš bijau ir kaip man nesiseka. Tai paskutiniu metu maitinau save visokiais teiginiais: "kokia aš nuostabi oratorė", "kaip man puikiai sekasi kalbėt prieš auditoriją" ir "kokia aš laiminga, kad nugalėjau tą baimę" (nors to dar realiai ir nebuvo), tai va šie mano teigianiai jau virto realybe, vis dar negaliu patikėt, tiek pasitikėjimo įgavau ir tokia esu laiminga
, kad vaje vaje
, nes ši problema eilę metų mane kankino, o be to dar kartą tvirtai įsitikinau, kad tik nuo manęs viskas priklauso ir kad galiu absoliučiai viską su savim padaryt...
saldžių sapnų ir gražių minčių jums šį vakarą
vyssnia, kaip smagu skaityti
Reziume: gyvenimas gražus