QUOTE(Persikele @ 2008 11 17, 20:42)
Man nuskambejo, kaip negerbimas ir nevertinimas, nesugebejimas priimti savo artimuju. Mes su jais juk ne bereikalo susitikome, siela turi savo plana, nors protas ji ignoruoja. Kiti zmones tai musu atspindys ir jei kas mus erzina kituose turetume gerai pagalvoti, kas blogai mumyse. Tokie zmones yra geriausi mokytojai, jei mes turime noro isiklausyti ir mokytis.
Puikiai suprantu Tave, turiu irgi tokiu giminiu, bet jau senai nebeeinu taip neigiamai nusiteikusi ( susitikimas tai prievole), jei ka ne i tema lepteli tai nusijuokiu, linkteliu, patyliu, isklausau (bet nepriemu i sirdi)arba is vis nereguoju ir konfliktu nebuna. Pradedu ciausket apie gerus dalykus, jei tai neveikia, primenu juokingas istorijas, klausti kokios ju svajines ir t.t. gera nuotaika taip pat lengva uzkresti!Man gera jausti, kad turiu artimuosius, kad ir kokie jie butu (juk daugelis bet ka atduotu, kad tik artimuosius turetu).
Kuo negativesnis zmogus tuo daugiau jam reikia meiles
Dėl privalomo parašiau taip kaip yra.Sunku man bendrauti su tokiais žmonėmis. Esu tolerantiška pakankamai, bet aš nekalbu apie žmonių kitoniškumą, skirtingumą, mes visi negalim būt vienodi, tačiau turiu omenyje agresyvumą, nuolatinį kabinėjimąsi, šaukimą. Tiesiog žmogus nuolatos ieško ant ko išsilieti, bet man visai nesinori spręsti jo asmeninių problemų.
Iš pradžių bandžiau aiškintis, kas nutiko, kodėl pyksta, tačiau kai tai kartojasi nuolat, supratau, kad žmogus kitaip nemoka bendrauti:mmm
Kas liečia artumą, tai pats žodis nusako santykį. Artimoje aplinkoje dar nereiškia, kad artimas. Paskutiniu metu teko nemažai patirti, bet draugai 100 kartų artimesni buvo.
Iš tiesų norėčiau, kad manęs taip emociškai neveiktų. Pavydžiu, jei galit taip atsiriboti