Sveikutes,
skaitineju jusu tema taip pabirai, tai viena tai kita puslapi. Radau graziu zodziu... Oj negaliu... net verkiu berasydama. Nes as nezinau ar noriu atsiverti ar ne. Bet parasysiu ka nors. Turbut koks mano vidus dabar toks ir butas atrodo... Visur netvarka ir net nezinau nuo ko pradet tvarkytis. Turiu pilna baimiu.
Studijuoju antrame kurse, esu apleidusi mokslus visiskai. Neturiu nei vienos drauges. Bet ir kartais pagalvoju, kad man butu sunku draugauti, kad man gal nereikia jokios drauges... Bet kartais jausdavaus niekieno nesuprasta. Mamai paskambindavau i LT, ji dirba, sako neturi laiko kalbetis, be to man geda jai pasipasakoti visa teisybe kaip yra is tiesu. Kai sesei pasakodavau, ji sakydavo: nepradek ir vel. MB uzsienietis, kartais man sunku issikalbeti uzsienio kalba ir bijau, kad jis nesupras manes. As jau nuo mazens linkusi viska kaupti savyje. Dabar isvis turejau zmoniu baime. Beveik per du metus priaugau apie 13 kg, nes parasidejo emocinis valgymas...
Bijau ir gedinuosi pries savo MB. Kai atvaziavau i Vokietija, pirmieji menesiai buvo sunkus, bet as buvau pasitikinti savimi. Net nezinau kas privede mane prie tokios situacijos... Dabar su MB jau kokius puse metu sutariam puikiai, nzn, gal jis pasikeite ar net nzn. Bet pries tuos 6 men kiek buvo nesutarimu, gal as nuo to laiko dar nepasveikau... Jauciuosi, kad nebesu as. Gal per daug bandziau prie jo prisitaikyti. Nebepasitikiu savimi, nemyliu saves, nekenciu.. Praradau savo svajones, nebezinau kaip buti savimi.
Paziurejau ta filma "The Secret". Prisiminiau, kad is tikruju mintys pildosi. Anksciau visada taip buvo. Bet kaip dabar susiimti save i rankas ir siekti to ko as noriu, o ne kokia mane nori matyti MB. Zinau, kad butu viskas gerai, jeigu tik as gerai jausciausi. Pagydyciau savo siela. Nes siuo metu esu uzgniauzusi tiek daug savyje, kad nebegaliu. Nors kartais labai normaliai jauciuosi ir kiti nieko nepasakytu, kad man blogai.
Nu va parasiau ir nustojau verkti