Jaukus Pozityvisčių Kampelis

Aš pati esu užaugusi šeimoje, kurioje buvo mylima ar nemylima už tam tikrus poelgius, vyravo daug neigiamos energijos ir taip jau atsitiko, kad savo tėvais aš nepasitikiu. Natūraliai, kadangi negaliu pasitikėti tais, kurie turėtų būti artimiausi, nepasitikiu ir žmonėmis, neprisileidžiu jų prie savęs arti. Bet visada sau sakiau, kad jei jau nuspręsiu su kuo nors pradėti rimtesnius santykius, tai bus žmogus, kuriuo bus galima pasitikėti ir jausiuosi saugi. Taip dabar ir yra, kad šiame pasaulyje pasitikiu visų pirma savimi, o antra savo vyru, niekas daugiau nėra išsikovojęs tokios vietos mano gyvenime. Mano nuostata buvo tokia, kad jei jau mane kažkas gaus, tai tik to vertas ir nusipelnęs asmuo.

Šioje srityje aš buvau pakankamai išranki ir griežta, nes į savo tėvus žiūrėdama supratau, kad nuo to, ką pasirinksiu savo partneriu, priklausys visi tolimesni metai, kuriuos būsim kartu. Taigi, tai labai svarbus žingsnis.

Savo kelyje sutikau netinkamų žmonių, bet tiesiog neprisileidau artyn ir `išbrokuodavau` iš karto. Buvau užsispyrus, kad mano partneris turi būti toks, kokio noriu ir viskas. Radau pakankamai greitai, kaip pavyko, neaišku Tikriausiai mano nusistatymai buvo teisingi ir noras stiprus. Aš norėjau žmogaus, kuris ištrauktų mane iš neigiamos aplinkos į graženę, norėjau susikurti gražesnį pasaulį aplink. Dabar turiu tai, ko norėjau. Rami, pagarbi, tolerantiška aplinka, palanki terpė man toliau vystyti pozityvumą ir išsigydyti visokias baimes.

Neįsivaizduoju, ar tau kuo nors padėjau, tiesiog papasakojau savo istoriją ir nusistatymus..

Tiesa, buvau įsitikinus, kad gausiu, ko noriu, kad tai įmanoma, lyg tai jau būtų buvę pažadėta žodžiu. Žinojau, kad tai tik laiko klausimas, kada visa tai bus mano.

Papildyta:


Taip, mūsų ateitis formuojasi DABAR, šią akimirką. Ką galvojam, ką jaučiam, ką darom.. Pagal tai formuojasi ateities įvykiai. Neseniai suvokiau galutinai, kad nėra likimo, kuris pilnai surašytas ir nepalenkiamas. Įvykiai formuojasi, keičiasi, priklausomai nuo mūsų. Mes esame savo likimo kalviai.

As truputeli turiu minciu apie norus, tai tinka ir prie temos ir pati ties tuom esu uzstrigusi Manau svarbiausia yra ne noro stiprumas, bet emocijos, lydincios nora. Kai zmogus nori sunkiai - abejodamas, nerimaudamas, bijodamas ir pergyvendamas, nieko gero is tokio noro nebus, greiciau gausi visa, ko baiminiesi. Tik va kai keleta metu noras nesipildo, sunkiai sekasi noreti lengvai, taciau kaip Sufi ir kitos mergytes sake, viskas musu paciu rankose Turim kazkaip isversti tai i reikiama puse...

Taip, jis zino ir pats man sako, kad nera abejingas. Taciau nezinau kaip visa tai ivardinti, tai negali dar buti meile, nes mes bendraujame per atstuma. Tik zinau, kad be galo noriu ji pamatyti. Cia tikrai sudetinga sutuacija ir jo charakteris sudetingas, ir nezinau ar cia rimta ar ne. Mes jau metai taip bendraujam, bet kazkodel nepavyksta susitikti, matau, kad jau atsala viskas. Gal but as savo blogomis mintimis prisaukiu viska negera. O aiskintis santykius jau kazkaip ir issisemem, nes tai darem daug kartu. Jis jau bega tiesiog nuo tos temos, nebenori nieko aiskintis. Nezinau ar is tokiu santykiu imanoma kazkas realaus. Esu labai pasimetusi. Ir nezinau kaip pasielgti teisingai, kaip nusiteikti pozityviai, kada taip nesijauciu. Tiesiog drasko visa nezinomybe
Papildyta:
[quote=Sufi,2008 10 29, 20:53]
Aš pati esu užaugusi šeimoje, kurioje buvo mylima ar nemylima už tam tikrus poelgius, vyravo daug neigiamos energijos ir taip jau atsitiko, kad savo tėvais aš nepasitikiu. Natūraliai, kadangi negaliu pasitikėti tais, kurie turėtų būti artimiausi, nepasitikiu ir žmonėmis, neprisileidžiu jų prie savęs arti. Bet visada sau sakiau, kad jei jau nuspręsiu su kuo nors pradėti rimtesnius santykius, tai bus žmogus, kuriuo bus galima pasitikėti ir jausiuosi saugi. Taip dabar ir yra, kad šiame pasaulyje pasitikiu visų pirma savimi, o antra savo vyru, niekas daugiau nėra išsikovojęs tokios vietos mano gyvenime. Mano nuostata buvo tokia, kad jei jau mane kažkas gaus, tai tik to vertas ir nusipelnęs asmuo.

Šioje srityje aš buvau pakankamai išranki ir griežta, nes į savo tėvus žiūrėdama supratau, kad nuo to, ką pasirinksiu savo partneriu, priklausys visi tolimesni metai, kuriuos būsim kartu. Taigi, tai labai svarbus žingsnis.

Savo kelyje sutikau netinkamų žmonių, bet tiesiog neprisileidau artyn ir `išbrokuodavau` iš karto. Buvau užsispyrus, kad mano partneris turi būti toks, kokio noriu ir viskas. Radau pakankamai greitai, kaip pavyko, neaišku Tikriausiai mano nusistatymai buvo teisingi ir noras stiprus. Aš norėjau žmogaus, kuris ištrauktų mane iš neigiamos aplinkos į graženę, norėjau susikurti gražesnį pasaulį aplink. Dabar turiu tai, ko norėjau. Rami, pagarbi, tolerantiška aplinka, palanki terpė man toliau vystyti pozityvumą ir išsigydyti visokias baimes.

Neįsivaizduoju, ar tau kuo nors padėjau, tiesiog papasakojau savo istoriją ir nusistatymus..

Tiesa, buvau įsitikinus, kad gausiu, ko noriu, kad tai įmanoma, lyg tai jau būtų buvę pažadėta žodžiu. Žinojau, kad tai tik laiko klausimas, kada visa tai bus mano.

Oi kaip noreciau buti tokia tvirta stipri kaip ir tu

Sa R,
po keletos nevykusiu santykiu, kai nusibos zaisti santykius su tau netinkanciais zmonemis - ir tu tapsi tokia. Bet tai prasideda nuo supratimo, kad esi verta geriausio ! Kad nori buti verta geriausio !

Sunku ka patarti, nezinant tos situacijos is arti, taciau mano manymu, jei abu zmones noretu buti kartu, tikrai rastu budu kaip tai padaryti, juk meile nunesa zmogu bet kur... O nenoras aiskintis labai panasus i nenora nieko keisti... Nezinau mergyt, man cia panasu i vienpuse meile, esu ja patyrusi ir nors turejau galimybe ja laikyti rankose, liesti, ji buvo toli toli...

taip, greiciausiai tu teisi...Na tas negalejimas susitikti buvo del abieju kaltes, viena karta jis pasieme atostogu, taciau as negalejau isvykti, tad jis jas namuose praleido. Kita karta jis jau nebegalejo gaut atostogu, tad nukele susitikima velesniam laikui. O del kitko jau as nebezinau, gal but esi teisi, gal but as viena cia pergyvenu

Aš stengčiausi atsiriboti nuo tokio asmens.

Man neina, nesuprantu kodel, kazkokia jega traukia prie jo ir neina jo pamirsti, neina nutraukti bendravimo. Ko gero esu labai silpna, ne ko gero, o taip ir yra. Vis bandau sau iteigti, kad nutrauksiu ir pamirsiu. Bet neina

Čia yra tik viena išeitis - susitikti. Tada tikrai pasidarytų aiškiau.

as ir esu is tu, kuri yra pajutusi isdavyste ir dabar naujuose santykiuose tikrai pastebejau kad daug sunkiau pasitiketi zmogumi. Uztenka maziausio kabliuko ir nepasitikejimas suvesi
Yra sakoma, kad mes bijome buti isduotos, nes nepasitikime savimi. Pasitikejimas savimi, tai ne tik isvaizda, kad esu grazi, bet kad ir esu idomi tam zmogui, kuris su manimi. Tai pozityvus mastymas gal ir butu, kad as jam esu idomi, as esu jam grazi, as jam esu seksuali, as jam esu gera pasnekove ir t.t. Bet zinoma tuo tiketi daug lengviau, kai girdi tai is JO lupu..
Cia tik mano pamastymai, nes pati dar tik stengiuosi ta baime nugaleti...

Zinau, bet jau mane uzvaldziusi baime, kad nesusitiksim. Kad vel nepavyks, nes kelis kartus planavom. Ir net nezinau ka jis galvoja.Vienu zodziu zinau, kad nieko nezinau is tiesu. Tokia beviltiska mano busena
Nepykit mergaites, kad si vakara atlindau cia su savo painiava, tiesiog esu labai pasimetusi