Daugintojų etika ir pataikavimas rinkos skoniams

Atsiprašasu norėčiau įsikišti...

Simante, manau ne amžiuje Tango problema, mano Uoga atkeliavo pas mus 4mėn ir nebuvo jokių baimių, jokių problemų su socializacija (nei su kitais šunimis, nei su žmonėmis), nebijojo nieko ir buvo puikus šuo. Įskaitant tai, kad ji atlaikė ilgesnę nei 24val kelionę lėktuvu, daugybę svetimų žmonių, skrydį krovininame lėktuve be langų (dauguma žino kad 12-16sav šuniuko baimės amžius), visokius patikrinimus ir pan. pirma ką išlipusi iš narvo padarė, mane pabučiavo... Parsivežus namo su galtinių reikalų atlikimu namie buvo tikrai nesunku, greitai išmoko ir tik netyčia atlikdavo.

Taigi tikrai nemanau, kad ilgesnis buvimas pas veisėją pakenkė jos socializacijai ar psichikai. Ką šuo atsineša su genais, ir kokį indėlį padaro veisėjas, toks šuo ir būna.

Aš savo šuniukus irgi auginsiu ne mažiau kaip iki 12sav, turiu tam salygas ar neturiu, neduosiu neskiepintų ir nepraėjusių mamos mokyklos...

Taip veimaraneriam reikalinga socializacija ir ankstyva dresūra, bet aš tikrai esu prieš šuniukų atidavimą 7-8 savaičių...

Sakyčiau taip, jeigu nebūčiau mačiusi visų šuniukų 8 sav amžiaus. Ir nesiginčyčiau. Bet tada visi bėgo prie mūsų bučiuotis... Gal tavo veisėjos šuniukai buvo geriau socializuoti nei manieji? Gal jie matė daugiau šunų aplink, su daugiau žmonių bendravo? Kodėl jie aštuonių savaičių, visi be išimties neišsigando nukritusios ant grindų lempos ir sudužusios lemputės. Garsas buvo didžiulis. Manau, tiesiog pralauktas laikas, kai jiems reikėjo išeiti į žmones. Ir kodėl dabar, kai jau įdėjau daug darbo mano šuo yra neatpažįstamai pasikeitęs į gerąją pusę, jeigu ta baimė (kurios matyt tik pėdsakai) yra jo genuose? Ir dar, laukuose jis niekada nieko nėra išsigandęs.

Seteriu mama, o ko taip stebites?

Aš nenoriu ginčytis ir tikrai nesakau nieko blogo apie Tango, tu su juo labai daug užsiimi ir manau, kad geritai jis į nieką nereaguos, tiesiog reikėtų atkreipti dėmesį, kad 8 sav šuniukam dar nebūna prasidėjąs, taip vadinamas baimės periodas, gal tai turėjo įtakos, gal mažiau socializacijos. Atsiprašau jei įžeidžiau, nieko blogo neturėjau omeny konkrečiai apie Tango.

Aš tik esu tikrai prieš šuniukų atidavimą 8 sav. nes net ir medžioklei kai kuriuos veimaranerius augina iki 3mėn ankčiau neatiduoda. Taigi tikrai nemanau, kad Tango problema yra tame, kad jis vėliau paimtas. Taip galbūt mažiau socializacijos gavo, bet tai nereiškia kad visi veimaraneriai turi būti atskirti nuo mamos 7 savaičių, kad neturėtų kokių nors baimių...

tikrai Gerard'o seminai tikrai labai naudingi bet kam kieno gyvenimas susijęs su šunimis, tik va vienų veislių "mylėtojai" ( augintojai) iš jo gali išmokti, gal ne išmokti, o teisingiau būtų panaudoti daugiau nei kiti aš buvau su savo prancūzais, tai manau kad tempas tikrai ne kiekvienam buldogui ir dar esant karštam orui priimtinas (nors mano viena dičkė lygiai su vokietukais visas dienas atvarė ir kogero už mane mažiau pavargo, bet .... tokių "buldozerių mažuma" )




dar norėčiau pridurti, kad ilgesnis buvimas prie kalės ne tik kad visapusiškai šuns socializacijai reikalingas, bet ir turi didelės įtakos šuns sveikatai; žodžiu kaip bežiūrėsi tik labai didelis pliusas


aš manau ne "laikas pralauktas", o individualaus šuns psichikos ypatybės, kai matėt juos gaujoj jie buvo būtent savo gaujoj, savo teritorijoj, kur jiems buvo viskas "iki kaulų smegenų" aišku, o po to šuo pateko į naują aplinką, nauji žmonės, vieta, visas naujas gyvenimas, o sugęėbėjimas adaptuotis naujose situacijose ( psichinis lankstumas) yra kaip ir genetinis dalykas ( paveldimas didelia dalimi), beje teko skaityti kad tokį šunį dar ir per anksti atskyrus nuo jo gimtosios gaujos, kyla didžiulės problemos su išsiskyrimo nerimu, kuris praktiškai dažnai išlieka nevaldomas visą šuns gyvenimą;
o įdėjus baisiai daug darbo galima gerokai aptvarkyti ir genetiškai paveldėtus psichikos niuansus, man pačiai reikėjo įdėti begalo daug darbo, kad mano stafė būtų tokia kokia yra, nes jos psichikėlė pradžioj buvo nekaži kas.............beja ją pasiėmėm 7 savaičių, manau kad jei būtų pabuvusi priemotinos ilgiau būtų buve lengviau nuo pat pradžių susitarti

Seterių mama, parodon pas tą patiną deja nekviesiu, nes jam artrosklerozė, jis jau metai šlubas visom keturiomis letenomis, 2002 metais pasaulinėje parodoje stačiau jį pati viena, be kvietėjo. Šiap būtų galima jį pašlubinti-parodoje jis kaifuoja ir bėga, tiesa paskius jo niekada kaip ir jo motinos neruošiau , jie toki patys iš savęs -paimi pavadį į rankas ir spėk iš paskos kojas perdėdinėti. Kaifavau nuo jo savo laiku, tai buvo tas šuo su kuriuo parodoje nieko daryt nereikia-galiu pati statyti, o kai pati to nedarau tiesiog galiu sėdėti ir žiūrėti kaip jis bėga, į ką bėga.....nežinau. Jis buvo neruoštas ringuo, bet mūsų spec. parodose gavęs Lt LV EST BALT čempijonus. Tiesa paskius tolstu dabar nuo parodų, vis labiau grimztu į darbinių linijų šunis, kurie parodose eina ant "labai gerai"....tad tas hendleriavimas....tampa ne toks aktualus. Bet jei yra noras pačiupinėti ir pamatyti mano šunis-visada prašom, kažkada ir Manjaną prisikalbinau pasivaikščioti, man rodos jai patiko
Kokia esu tokia, juk nebaru jūsų ir nesipiktinu kad nemačius niekada jūsų dresūros seminaruose.....

Taigi visai nepykstu. To baimės periodo nei vienam ankstesniam mano šuniui nebuvo ir apie jį nieko anksčiau nebuvau girdėjusi. O dėl šuniukų atidavimo, kaip čia pasakius. Iš tavęs nebijočiau imti ir pusmetinio (net atvirkščiai, norėčiau tokį pasiimti), o iš kitur, kam rizikuoti, kai pati geriau sugebu už veisėjus elgtis su šuniuku.

Dėl to šiltnamio sąlygų, tai tikrai manau padaroma daugiau žalos, nei naudos. Pati neseniai išleidau pirma vadą ir tų baimių begales, bet gerai, kad vis paklausiau vyresnių veisėjų.Kurie rekomendavo nešti į lauką ir bejokių baimių, tai daryti. Šuniukai iškeliavo visiškai sveiki, stiprūs ir nei karto, net neviduriavo. O dabar stebiu, kaip jie auga naujuose namuose. Du šeimininkai elgiasi kaip aš, jokio "šiltnamio" tfu tfu tfu iki šiol jokios bėdos, nei praviduriavo, nei šiaip kokio brudo nepasigavo. Sveiki, žvalūs ir energingi. Trečias auginamas šiltnamio sąlygomis, žmonės pilni virusų ir bacilų baimės ir matau rezultatą, tai viduriuoja, tai nevalgo, tai dar visokios tik gerai, kad menkos bėdos, dar plius veterinaras meškos paslauga padarė, prigrąsė be antro skiepo niekur nevesti, net į lauką, nors gyvena nuosavam name su aptverta teritorija. Rezultatas toks du keliauninkai turi jau po antra skiepą, trečias dar neturi ir prigrąsinti vetų min pora savaičių po antro skiepuko niekur nevesti. Nelabai gera įtaką tie veterinarai daro...

Labai smagu, kai šuniukus veisėjai turi galimybe auginti iki kuo didesnio amžiaus. Bet daugelis yra dirbantys žmonės ir nevisad gali jiems skirti tiek laiko, kiek naujieji šeimininkai.O ir šeimininkai nori kuo greičiau juos pasiimti.
Aš asmeniškai neturėjau jokios bėdos, vienas mažylis parkeliavo 8 savaičių amžiaus ir atlaikė daugiau kaip paros kelionę kitas didelesnis.Skirtumo kaip ir nepajutau, man pačiai begalo smagu matyti kaip jie kasdien auga ir keičiasi.
Papildyta:

čia dar labai priklauso nuo kalės. Yra nemažai tokių kalių, kurios savo vaikus maitina tik iki 4 savaičių, o paskui vaikučiai gyvenkit kaip norit.

Taip, Tu visiškai teisi. Reikia atsižvelgti į veislę. Jeigu parodoje, bėgdamas ringe netyčia įspirsi savo bulterjerui, tai jis to visiškai nesureikšmins, tiesą sakant greičiausiai net nepastebės.. Bet jeigu Tu tokiom pat aplinkybėm įspirsi saliukiui, tai daugiau į ringą jo neišvesi, jis neis, nebėgs, nestovės ir tai visam gyvenimui. Nes tai yra jautrus šuo su puikia atmintim, toks jo įgimtas temperamentas. Ir Tu gali tampyt jį po parodas nuo 7 sav. socializuodamas, užteks vienos vienintelės negatyvios patirties ir parodų karjerai amen.
Kas liečia Tavo veislę, tai tai yra greičiau išimtis negu taisyklė, nes pas Tave "hibridinė" veislė. Vilkiški protėviai yra pakankami arti ir "alsuoja" į nugarą. Vilkas kaip žinia yra labai gudrus, atsargus ir klastingas padaras. Ir BAILUS. Tai jo išlikimo natūraliose sąlygose garantas. Tokios hibridinės veislės visada yra loterija - kaip suguls genai, kokios sąvybės bus dominuojančios -šuniškos ar vilkiškos. Jei šuniškos - pasisekė. Jeigu vilkiškos - gali užsisocializuot iki pilnų kelnių, gali dresūros pagalba keisti elgseną ir lūkesčius, bet prigimties nepakeisi. Jeigu jis yra vilkas - jis bus bailus, klastingas ir atsargus. Ir tokia elgsena pasireikš ekstremaliose netikėtose stresinėse situacijose - pvz. nukritus šluotai.( juk ne kasdieną šluotos ant šunų krenta..) Jeigu Tavo kalė adekvačiai reaguoja į aplinką, tai nevertėtų sau ir ankstyvai socializacijai pripaišyti visų laurų, genetika irgi daug lemia. Geriau pasvarstykim ar galėjo gauja pakeisti tai, jeigu šuniukai būtų laikomi iki 4 mėn.. SAkyčiau galėjo.Ypač jeigu mama ir kiti šuniukai daugiau vilkai nei šunys. Tuomet tą "daugiau" šunį jie galėtų išmokyti negerų dalykų. Bet prigimties nepakeistų ir tas klaidas ištaisyti būtų tikrai įmanoma, jei šuniukas iš prigimties drąsus, linkęs bendrauti ir noriai eina į kontaktą. Aišku, visi negatyvūs potyriai gali ateiti iš vaikystės į naują gyvenimą ir likti visam laikui.. Bet vėlgi, tuomet kalbą reiktų kreipti apie tinkamas ar netinkamas sąlygas, tinkamą ar netinkamą auklėjimą veisėjo namuose. Daugeliui veisėjų irgi matyt yra paprasčiau nusimesti tą atsakomybės naštą ir atiduoti 6 savaičių kūdikį.
Bet kokiu atveju ankstyva socializacija niekaip nepakeis ir neištaisys įgimtų psichikos problemų ir temperamento ypatumų. Esant adekvačiai psichikai ir tinkamoms auginimo ir laikymo sąlygoms, ankstyva socializacija tikrai nereikalinga, o šuniukams yra daug naudingiau ir sveikatos ir fizinio ir psichinio vystymosi prasme naudingiau pabūti su savo šuniška šeima.

Del suniuko atskyrimo ir baimiu. Manau jokio skirtumo, ar tu atiduosi suniukus 2, ar 3 menesiu. Viskas priklauso pirmiausia nuo pacio suns atsinestu genu ir antra - nuo to, kaip jis buvo socializuotas pas veiseja, plius kaip bus socializuojamas toliau pas naujaji seimininka . Pirmame variante mazai ka padesi,- genai lieka genais ir su genetika nepakovosi ..
Antra, jei veisejas suniuka laiko iki 3-4 men jo nesocializuodamas, uzdares ramiai sau i voljera,- toks suo patirs nemaza stresa naujoje aplinkoje, ir jei naujasis seimininkas labai stengsis, baimiu kaip ir neturetu likti . Is tokio ala veisejo, suniuka geriau imciau kuo jaunesni- drasiai 2 men amziaus ir toliau pati imciausi socializavimo .
Trecia, jei veisejas nutaria suniukus atiduoti 3-4 men ir plius aktyviai juos mokina, socializuoja - tai tikrai tas gerasis variantas ,- is tokio veisejo, as suniuka imciau ne anksciau 3 men . Taip kad situacija situacijai nelygi, veisejas veisejui nelygus, ir tas suniuko atidavimo "gerasis laikas" tampa labai reliatyvus .
Beto, paziurejus is kitos puses, tolesne sunelio elgsena taipogi priklausys ir nuo naujuju seimininku- jei jie toliau sunelio nesocializuos,- naujoje aplinkoje drasos tokiam gali neretai pristigti .

priklauso, bet jei tik mamka prisileidžia ir turi bent lašą savo kombinatuose, tai tas buvimas šalia yra neįkainojamai vertingas

Palaukit... Tai taip išeina, kad dabar reikia paminti visus nusistatymus, kad šuniukų negalima vedžioti lauke iki kol jis negaus visų skiepų ir daryti atvirkščiai? Na atsiprašau, bet mano patirtis šunų pasaulyje yra dar labai maža, todėl pasikliauju patyrusių Lietuvos ir užsienio veisėjų patarimais. Kaip bebūtų, visvien nesuprantu šio dalyko - ar geriau nebijoti ir vaikščioti po miestą ir pan., nebijant, kad šuniukas gali užsikrėsti kokia nors liga, ar visgi pasaugoti ir palaukti tų trijų mėnesių, kuomet šuo gauna skiepą?
Iš anksto ačiū už atsakymą