Daugintojų etika ir pataikavimas rinkos skoniams

paskaitytike kaip ir kada Seteriu_mama veda sunelius uz savo kiemo teritorijos ribu, paskui saipykites..
gerai, jei jus negyvenate mieste, ir palei jusu namus nera suksliu konteineriu, kur ganosi visi, kurie platina ligas, ir isvis manau kad visa aplinka yra uzkresta jau nuo seno .. tai jus gal ir galite savo kieme pasileisti suneli ir be skiepu.. bet kalba ejo apie mieste auginama 7 sav suneli...
be to paskiepytas suo dar nera sterilus (neskiepyto suns atzvilgiu)

Gyvenu BŪTENT mieste. Bute. O nuo tų konteinerių šuniukui užkratą puikiai parnešate ir ant batų. Gal nuskambės "neteisingai", bet tikrai nemanau, kad šuniuką reikia šiltnamyje auginti, kaip ir mažų vaikų jau niekas kalio permanganato tirpale nebemaudo (o knygos rekomenduodavo). Kaip Seterių mama šunelius veda skaičiau, ne iš oro rašinėju, ji, kaip supratau, irgi keliuko eidama nedezinfekuoja Jei sugalvočiau turėti seterį, gražų, gerą, parodinį šunį, tai labai norėčiau paauginto šuns, gal net pusmečio amžiaus ar vyresnio. Jei norėčiau šuns darbui ir manyčiau, kad turiu pakankamai žinių ruošti šunį pati, tai tikrai imčiau mažiuką ir net bandyčiau reguliariai lankytis dar pas veisėją ir stebėti šuniuko reakcijas. Arba irgi imčiau jau paruoštą (ale tokių jau niekas neparduoda, įtariu ) Kadangi rinkausi šunį, su kuriuo reikia dirbti jau vien tam, kad galėtum su juo gyventi darnoje bei santarvėje, parsivežiau 7 savaičių mažę.

tai taip, aš būtent tą irgi girdėjus, prisiskaičius, nu bet logiški galvoje netelpa, išpjauti organą dar nesubrendusiam organizmui, kai būtent tai pirmai rujai visgi ir yra priskiriamas brendimas, 'moteriškėjimas'... aišku, čia tik mano kaip paprasto žmogaus, nesusijusio su medicina, tik ja besidominčio svarstymai... tik, kad neįsivaizduoju kokie argumentai man galėtų juos pakeisti, kad pradėčiau galvoti teigiamai apie tą reikalą...

Galioja, ir dar kaip - tiktai ne visai tie.
Aš manau, niekada žmogaus auklėjimas neduos šuniukui tiek, kiek jam gali duoti mama, o dar geriau, ir tėvas, arba "dėdė".
Šuo, kuris geriausiai iš visų mano turėtų šunų laikėsi visų gaujos taisyklių, gerbė šuniškus ritualus - buvo primityvas, iki 13 mėnesių augęs apskritai be žmogaus dėmesio, tik tarp gentainių. Tai šioks toks kraštutinumas, nes žmogiškų elgesio taisyklių jis nemokėjo, tačiau manau, kad toks pats, kažin ar ne blogesnis kraštutinumas, kai vos 6 savaičių šuniukas netenka galimybės mokytis gentainių kalbos. Tiems, kurie nori būti savo šuniui vieninteliu pasaulio centru, gal ir gerai. Ar bent atrodo, kad gerai, juk jie neturėjo galimybės palyginti.

O kas dar galėtų būti šuns pasaulio centru, jei ne jo žmogus? Kiti šunys? Jis pats?
Tam, kad galėtum pamatyti, kaip atrodo kai kurių veislių šunys, augę gaujoje, visai nebūtina juos visus laikyti savo namuose. Gana pažiūrėti į ne vieną šunį mačiusius veislės specus, kurie per porą metų jaukinimo iš tokio gaujos vilkiuko pagaliau suformuoja normalų, socializuotą šunį...

Vieni apie tiltus, kiti apie miltus...
Faktas, kad veisėjams, ypač didesnių veislių, sunku laikyti šuniukus iki 2-3 mėnesių ar ilgiau, tai ir stengiasi išgrūsti kuo anksčiau. Ir sukuria teorijas, kad kalė ilgiau kaip mėnesį nemaitina ar dar ką. Na, ne iš piktos valios, jie ir patys nuoširdžiai tiki, kad taip yra gerai

Nu mano viena kalė maitina iki pusantro mėnesio, o kita padla meta vaikus 3 savaičių ir vsio ir net po to jų neprisileidžia-bando kąsti. Su vokiečiais pavzdžiui kaip tik stengiamasi kad kuo mažiau jis būtų gaujoje, nes su gaujoje augusiu šunimi sunku susikalbėti darbui, sau aš šunis atskiriu jau nuo pusantro mėnesio, kad su ktais šunimis nebendrautų, kad aš būčiau jo pasaulio centras, jo kontaktas. Kiti šunys įjungiami tik socializacijai, man nereikalinga jų bendravimas. Kam to reikia kai šuo tarnybai, dresūrai. Užtat pagal galimybes šuniukus skirstau kad jie nebūtų kartu, nebūtų gauja. Šuniukai auga voljere, bet pagal galimybes atskirai, socializuojami labai smarkiai, nes turiu tam tikriausiai išskirtines galimybes, darbas dėkingas , jie gali patekti į tokias sąlygas kur retas šuo būna. Gal tai mano veislės specifika, bet pastebėjau (iš asmeninės patiries), kad gaujoje augę šunys turi prastesnį kontaktą, blogiau dresuojasi, ne toki imlūs, esant nestandartinei situacijai ir neesant gaujai už nugaros (ar kuriam iš lyderiaujančių šunų) toki šunys pasimeta. Nu į žvalgybą su tokias nenueisi.
Aš tik noriu pasakyti, kad gal tik reiktų atkreipti dėmesį į veislę ir jos paskirtį kalbant apie tą amžių, nes tai kas rašoma, man labai gražu, bet netinka.....Iki šiol gailiuosi, kad savo darbinę kalę paėmiau ne 1,5 mėn, o 5 mėnesių praleidau daug svarbių niuansų....ir tai trugdo iki šiol-reliai trugdo tam pačiame mano darbe.
Gerbiu seterių-mamą už jos darbą, bet nelaikau savęs daugintoja nes atiduodu šuniukus ir nuo 1,5 mėn amžiaus, vadų turiu 1, max 2 per metus, sveikatą šunims tikrinu užsieny, ten kergiu dažniausiai, labiai koncentruojuosi ties darbinėmis savybėms šunų, vokietis čia yra ilgų diskusijų objektas...bet šuniukus jei jie stiprūs išleidžiu patikimiems žmonėms pusantro mėnesio, šiaip palikau iki 2 mėnesių. dar nebuvę kad kas susirgtų, nes ankstyvame amžiuje labai kontroliuoju kas ir kaip daroma. Ir tikrai kartais gaila žiūrėti į tarp šunų augančius, nors socializuojamus kaip rašėte šuniukus, nes jie toki tie vokietukai dauneliai pasidaro, sveiki, pavadį, miestą kelias komandas žinantys, bet daunelai. Nu gal vokiečiai čia toki, nes augančiam šuniukui reikia vieno žmogaus, ne gaujos dėmesio ir lavinimo. Ką rašė seterių mama aš su užsisėdėjusiais vaikais irgi darau, tie vaikščiojimai grupiniai su žmonėm, vaikaismano kasdienybė, net anglų buldogiukai padusdami riedėdavo nuo mažiuko tokiuose vaikščiojimuose, vokietukai į darbą su manim važinėja pamainom kai jų daug, bet vokiečiui to per mažai, kad būtų normaliu šunimi. Nors iš kitos pusės angliukų be 3 mėn irgi neatidaviau-gaila buvo, jie mat kitoki, ai jie iš vis ne šunys...... jiems buvo labai sunku šeimininkų ieškoti, nes sunku žmogų surast kas suprastų kas tai per veislė tad ir laikiau....Beja jų daugiau nebveisiu, nes gaila

Pilnai galiu pritart...
Aš savo Garą pasiėmiau 7mėn.- visą tą laiką ji augo sodyboje, su savo motina, broliais, sesėmis, žodžiu- gaujoje. Daugiau neimčiau šuns, kuris taip ilgai tik su gentainiais buvo... Parsivežėm LAUKINĘ. Dar kai tokia sudėtinga veislė, tai darbo buvo žiauriai daug, bet visvien- šuo labiau kontaktuoja su kitais šunimis, o ne su šeimininkais.

100 proc. pritariu
Turėjau VA, kurį parsivežiau 7 sav. Buvo nerealus šuo. Turėjau westukę, kuri pas mane atkeliavo beveik 4 mėn. irgi jokių problemų - mažas kietas šuo. Dabar turiu veimarą, kuris pas mus atkeliavo beveik 4 mėn. Manau per vėlai. Mačiau visą vadą, kai jiems buvo 8 savaitės - bebaimiai šuniukai, viskuo besidomintys. O pas mane atvažiavęs po visų skiepų šuniukas jau buvo ne toks. Veisėjai išvesdavo į lauką, bet buvo šaltas sausis - veimaro šuniukui šalta. Tai ir nebūdavo ilgai, o augo su mama ir teta, kartais pas dėdę į svečius nuvažiuodavo. Bet pati būčiau padariusi daugiau. Pasiėmusi atostogas, į mašiną ir pirmyn po draugus ir t.t. Juo labiau, kad turiu tik vieną šuniuką kuriam tikrai galiu skirti daugiau laiko, nei veisėjai visai vadai. Veimarai be galo jautrūs, reiklaujantys ankstyvos socializacijos. Dabar jau lengviau, nes mes ir į miesto centrą nuvažiuojam ir su kitais šunim susitinkam. Bet darbo reikia įdėti kur kas daugiau, nei būtų reikėję su 7-8 savaičių šuniuku. O kuo jam buvo naudinga augti su mama, nepastebiu, nes jis ir kitų šunų bijojo - pabėgdavo, o paskui sugrįždavo apsiuostyti.

Na, manoji vokietė aplamai 2 pirmus savo gyvenimo metus praleido voljere su keliais kitais šunimis. Žmones matė tik maitinimo metu, pasivaikščiot aplamai nebuvo vesta, bendravimo, socializacijos visai nebuvo. 1 metų iš voljero ištraukta ir dresuotojui-sadistui priduota, nes netraukė pavadžio. Po to atgal į voljerą. Problemų labai daug. Šuo visiškai nelavintas. Dažnai dar pasimeta, nes nežino, kaip elgtis atitinkamoje situacijoje. Žmonių, ypač vyrų, bijo. BET aš jai Dievas. Pašaukus paliks bet kokį šunį, neleidus pas jį nebėgs. Leidus palakstyt su kitais dažnai pribėga prie manęs patvirtinimo, kad gerai elgiasi. Pagiri ir bėga toliau. Bet pakvietus tuojau pat lekia visu greičiu. Visa koncentracija į žmogų. Labai nori bendravimo, žaidimų su žmogumi, nors net nelabai dar moka žaisti. Pažįstama pasiėmė savo vokietę 3 savaičių, normaliai augino, ir vis tiek šita labiau į orientuota į žmogų. Na, nematau aš čia ryšio tarp atskyrimo nuo šunų amžiaus. Skirtumas nebent tas, kad pažįstamos kalė pilnai iš show linijų.

Vys paskaitau sia tema,bet kazko lig ir nesu blondine,neikertu.Daugintoju etika-kas tai?Zynau daug savo veisles veiseju,o ne mados isaugintu veiseju.Tai zmones,kurie papuliarina savo mylima ir gerinama/tobulinama/veisle.Bet kai parodose matai myksa papuleriausiu suo metu veisliu,pas viena save vadinanti veiseja ir paklausus kodel pakeite veisles,atsako-kryto paklausa,neapsimoka.Liezuvis neapsivercia toliau ta zmogu vadinti veiseju arba tos,anos veisles zinovu,nors pries 6 metus tas pats zmogus yra sakes,kad tik viena veisle puoselejantis veisejas,gali ko nors pasiekti ir kad jis negerbe tu kurie paklusta rinkai.

Ir? Jūs manote, kad tai yra normalu, kad kalė pjauna savo 3jų savaičių vaikus? Čia vokiečiams tai normalu, ar ir kitoms veislėms? Nes Jūs apie tai čia rašote, kaip apie visiškai priimtiną dalyką.. Kaip ir apie tai, kad šunys, o ypač kalės pas JUs pjaunasi.. Nežinau, gal čia aqš nenormali, bet kalės su silpnai išreikštais motinystės instinktais niekada neveisčiau.


Mano supratimu gauja neigiamai gali įtakoti šuniuko elgesį tada kai:
1.Kai gaujos nariai yra nestabilios psichikos - bailūs, agresyvūs, elgiasi neadekvačiai.
2. Kai gaujoje nėra nusistovėjusios hierarchijos ir tikro lyderio. Tuomet nuolatinės aplink vykstančios pjautynės, autoritetų nebuvimas, gyvūnų nervingumas dėl jų nestabilios socialinės padėties negali būti geru pavyzdžiu besivystančiam šuniukui.
3. Kai žmogus arba žmonės dalyvauja gaujos gyvenime labai epizodiškai, todėl šuniukas neturi galimybės nuo pat mažumės jo gerai pažinti.

Bet visos šitos išvardintos priežastys reiškia vieną dalyką - blogas sąlygas, netinkamą priežiūrą, per mažą žmogaus indėlį, netinkamą veislinę medžiagą. Todėl dažniausiai dėl sunkumų vėliau dresuojant, adaptuojant ir auklėjant šuniuką kaltas ne amžius, ne tai, kad šuniukas buvo ilgiau laikytas veislyne, o, būkim biedni bet teisingi, tik veisėjo etikos nepaisymas.
Mano patirtis šiuo klausimu visiškai kitokia. Man nereikia atskirti 7 savaičių šuniuką, tam kad tapti jam kaip Jūs vadinat Visatos Centru, kad po to jis būtų geresniu darbiniu šunimi.. Aš tam šuniukui jau iš karto esu Visatos Centras. Nes būtent tuo aš esu gaujai - kiekvienam jos suaugusiam individui. Man nereikia plėšti vaiko nuo papo, atimti iš jo galimybę normaliai vystytis dėl to, kad tapti jam svarbiu. Man nereikia nieko aukoti. Aš turiu tai iš karto, neįdėjus jokio darbo, už nemokamai. Šuniukai pas mane visada tūsinasi karti su suaugusiais - tiek kalėm, tiek patinais ir mokosi iš jų teisingo elgesio modelio. Kadangi savo suaugusiams šunims esu labai svarbi, tokia tampu iš šuniukams. Aišku su sąlyga, jeigu dalyvauju jų gyvenime. O tada belieka smulkmenos - padedant gaujos nariams, žaidimų pagalba sukuriant norą konkuruoti aš tik stiprinu savo poziciją ir įtaką.
Taip pat stiprinu savo poziciją kitais būdais. Pvz. įvedu netikėtumo faktorių - šeriu šuniukus skirtingose vietose - kambary, vonioje, virtuvėje, priebutyje, lauke, prie namo už namo, prie vartų, už vartų ir t.t. Ką tai duoda? Jeigu juos šerčiau visada vienoje vietoje, tai jiems reikšminga būtų šėrimo vieta, todėl žinodami, kad atėjo laikas valgyt, jie visada bėgs į tą vietą ir lauks. Šerdama juos skirtingose vietose aš juos nuo 5-6 savaičų mokau stebėti ir sekti MANE, nes maistą jiems reikškia, ne bliūas ir ne vieta, o aš. Gaujos faktorius, tai kaip kiti šunys nori to maisto ir jaudinasi, konkurencija tarp šuniukų - katras bėgs arčiau, katras atsidurs šalia greičiau, tai tik sustiprina norą sekti žmogų. Gaujos pavyzdys yra labai užkrečiamas ir tik padidina emocijas ir lūkesčius. Augindami vieną šuniuką atskirai nuo kitų Jūs prarandate "nemokamą" socialinės grupės pozityvios energijos, azarto ir nuotaikos užtaisą, kuris laba palengvina darbą, sieniant užtvirtinti vieną ar kitą reakciją. Vis vien ir taip juos šeriu kasdien, su tuo vaikščiojimu tik keletu minučių daugiau sugaištu. O rezultatas fantastiškas - išnaudodama gaują aš turiu begalinį azartišką NORĄ koncentruotis į žmogų.Sutikit, tai yra visų darbinių dresūrų pagrindas ir svarbiausias dalykas. Jeigu į šitą procesą dar įvesiu klikerį ir pakliksėsiu prie padedant dubenėlį ar leisdama šuniukus prie lovio su maistu, tai turėsiu dar vieną dalyką - sugnalą, formuojantį pozityvų lūkestį, kurį vėliau sėkmingai naudosiu norimai elgsenai užtvirtint. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip naudojantis gaujos pozityvia energija ir geru pavyzdžiu galima praktiškai be pastangų išugdyti šuniukuose puikius pagrindus vsam kam - pradedant kasdieniniu bendravimu, baigiant sportu ir įvairiausiom dresūrom.



Bet šuo yra visų pirma socialinis gyvūnas, todėl socialinė grupė jam būtina, kad normaliai psichologiškai vystysis. Iš savo asmeninės ir kitų veisėjų patirties galiu pasakyt, kad šuniukai anksti atskirti nuo socialinės grupės ir palikti vienas ant vieno su žmogum, daug daugiau problemų turi su autoritetų pripažinimu ir bendravimu su kitais šunimis - jie daug labiau linkę į konfliktus, neadekvačiai perdėtai reaguoja į kitų šunų provokacijas arba daug dažniau linkę provokuoti juos patys ir tokiose situacijose yra daug sunkiau valdomi, nei tie, kurie buvo socializuoti tarp savo gentainių. Tokia elgsena yra didelis trūkumas darbiniam šuniui. Nelinkusių į agresiją šunų elgesys būna kiek kitoks, tačiau irgi dažnai kelia problemų - tai begalinis noras bedrauti, žaisti su kitais šunimis, stipresnis už bet kokius kitus dirgiklius.
Šiaip tai man truputį keista, kad Jūs taip akcentuojat darbo momentą, bet kartu labai sau prieštaraujat. Gero darbinio šuns esmė tai toli gražu ne koncentraciją į vedlį, kaip į pasaulio visatos centrą, o koncentracija į patį darbą. Geras darbinis šuo dirbs bet kokiose sąlygose, bet kokiomis aplinkybėmis ir su bent kokiu vedliu. Visi geriausi darbiniai šunys visada eina per rankas. Turiu omeny tikrą tarnybą, kai kareivis žūsta arba atitarnavęs išvažiuoja namo, o šuo lieka tokiau tarnauti su kitu kareiviu. Jeigu jis koncentruotųsi tik į konkretų žmogų, o ne į darbą, tai jam trukdytų efektyviai tą darbą atlikti. Nes jis negali koncentruotis į nieką apart darbo.
Aišku, žmogaus kaip lyderio indėlis yra labai svarbus, bet tai tik priemonė, tarpinis auklėjimo ir šuns asmenybės formavimo etapas, kad pasiekti galutinio trokštamo rezultato. Ir tikrai tam nereikia atskirti 7 savaičių šuniuko ir taip sureikšminti žmogaus indėlio jo teisingam formavimui.
Neįsižeiskit tik, bet iš vis pastebėjau tokią tendenciją, kad vokietistai yra linkę labai susireikšminti - maždaug, jūs visi su savo bolonkėm ir pudeliukais nieko neišmanot, jūsų hendlingas, tai kaip du pirštus apvaryt, va mes vokiečiai, tai ohoho, nieko jūs nesuprantat, kaip čia viskas pas mus sudėtinga ir vokiečiai tai apskritai yra VOKIEČIAI ir tai kas kitom veislėm negalima, mums galima ir tai kas kitom veislėm tinka, mums netinka.. Nu juokinga biški..
Pvz. daugelį dalykų, apie kuriuos rašau sužinojau Gerardo O'Shea seminaruose. Tai yra išties didis žmogus, zoopsichologas, dresuotojas, hendleris ir teisėjas. Visą gyvenimą atidavė armijai, ruošė šunis sprogmenų paieškai, ne mašinų apuostymui pasienio postuose ar čemodanų uostymui aerouostuose, o darbui realiomis karo sąlygomis, pats jis tarnavo karštuose taškuose ir Somalyje ir Afganistane. Jis veisia rotveilerius, ir visada garsiai sako, kad yra didžiausias dvigubo hendlingo fanas, tačiau labai gaila jį mažai kur galima naudot ir kadangi jis nenori savęs riboti yra priverstas improvizuoti.. Jo metodika iš ties efektyvi, o filosofija verta dėmesio.Ir tai yra apskritai apie šunų psichologiją, elgseną ne tik apie hendlingą. Ir TIKRAI galima DAUG DAUG išmokti, ypač tiems kas dirba su šunimis..Lietuvoje mes rengiame jau 4-ą seminarą, susidomėjimas kol kas neslūgsta. Be VOKIETISTAI šituos seminarus avirai ignoruoja. Per 3 seminarus mes turėjom apie 160 dalyvių, iš kurų su vokiečiais užsiimantis buvo vos vieną kartą ir tik vienas žmogus... Nes mūsų "pudeliukų hendlingai" vokietistams neįdomūs, nes jie viską žino ir išmano geriau už kitų veislių turėtojus.. Nesakau, kad tai sakote konkrečiai JŪs, bet tokia tendencija yra. Iš tikrųjų ta rodo tam tikrą ribotumą, nenorą tobulėti.
O man pvz. buvo tikrai įdomu paklausyt, kaip išmokyti šunį bėgt priekyje hendlerio, nenaudojant dvigubo hendlingo. iR tai visiškai nesudėtinga. Bet savaime suprantama čia nedėstysiu tos metodikos, nes žmonės, kad to išmokti moka pinigus, būtu neetiška jų atžvilgiu. Visi mane bara, kad aš ir taip per daug dalinuosi naudinga informacija, beje irgi gauta ne už dyką.
Papildyta:


Na bet Jūsų paminėtas pavyzdys ir visi kit žemiau paminėti pavyzdžiai rodo tik vieną dalyką ir patvirtina mano teoriją - veisėjai nesiskiria nuo daugintojų niekuo, išskyrus prašomą už šuniukus pinigų sumą.
Tai juk ne kas kitas o susiformavusi visuomenės nuomonė ir kaip bebūtų gaila, net žmonės nemažai žinantys, išmanantys apie šunis, yra suvaržyti to neigiamo stereotipo. O tas stereotipas yra toks - veisėjas tai yra kažkokia pabaisa, žvėris, siekiantis tik pasipelnyti ir vienintelis būdas gauti adekvačios psichikos ir neužskurdintą šuniuką, tai pasiimti jį kuo anksčiau, kad veisėjas ir aplinka, kurioje tie šuniukai auginami, nesugadintų šuniuko, nepadarytų jam neigiamos įtakos.. Ir taip galvoja net patyrę kinologai, tai ko mes norim iš paprasto pirkėjo, kuris nori tik konkrečiai atrodančio šuniuko ir yra toli nuo tų visų mūsų peripetijų apie etiką.. Juk patys tokią neigiamą nuomonę ir suformavom! Graudu vienok..