QUOTE(winia @ 2008 11 24, 22:49)
aga, siuvinėju daug visokių gražių smulkmenų
visąlaik ką nors siuvinėju
Nu tai ro ro gi, ko čia nerodai?
O aš tai jeigu kam nors ką nors padovanoju, tai ir užmirštu apie tai, man jau dzin tada, kas su tuo daiktu atsitik, tegul ir užpakalį su juo valosi
Uoj, nu ir pasakiau
Tiesiog atsimenu tokį atsitikimą - kartą savo geriausiai draugei kelias savaites prakaitavau, plušėjau siuvinėjau prijuostę. Gražiai baisiia gavosi, smulkus toks darbelis, o buvau dar nepatyrusi siuvinėtoja. Per Kalėdas jai įteikiau baisiia tikėdamasi nualpimų ten visokių ir pan., o ji prie mano akių tą prijuostę užmetė ant spintos, mat, prijuosčių niekada nenešiojusi ir pan. Po kelių metų per vieną susibūrimą tik išgirdau jos išpažintį, kad po gero laiko ji pamatė, kad aš tą prijuostę siuvinėjau ir kaip baisiia jai pasidarė gėda ir t.t. ir pan kad neįvertino tada mano triūso. Nuo to laiko man kažkaip tikrai nesvarbu, ką žmonės daro su mano dovanotais daiktais, ar tai būtų siuvinėtas dalykas, ar kitas rankdarbis ar maksimoj už 2 Lt nupirktas raktų pakabukas. Man patinka ruošti dovanas, galvoti apie tą žmogų ilgą laiką, bet ką padarysi, kad dažnai mes vis tiek nepataikome pagal skonį ką padovanoti... Pvz. savo leliukams gaminu tas dėžutes ir visai nesitikiu, kad jie puls man ant po kojom ir dėkos bučiuodami kojas. Bet man smagu labai daryti tas dėžutes, tai ir darau sau.
filosofė, mat...
O O mano siuvinetu tai is viso nesuprantu. Jeigu siuvineju savo malonumui, tai dazniausiai Nimue ka nors, tai cia tragedija, tiek darbo, o paveikslai kazkokie "drugeliai, vabaliukai ir t.t. ) 
