QUOTE(naitas @ 2008 11 13, 15:21)
Tai gal jūsų tokių nenaitų yra mažuma? Ką padarėt, kad būtų dauguma?
nuo ko nusvyra? nuo agitacinio plakato?
Kiek pati esat ko paaukojus? Ateikit ir pasakykit, papasakokit SAVO atjautos istoriją, ką gero padarėt dėl kito žmogaus. Tada ir pažiūrėsim, kuri čia bukesnė.
Kai pasakiau savo nuomonę dėl donorystės "reikalingumo", tai būtent tai ir turėjau galvoje:
http://www.delfi.lt/...php?id=19242128
Donorystę Lietuvoje vertinčiau tik kaip gydytojų mokslinio tiriamojo darbo sferą. Pats ligonis po operacijos yra įdomus tik tiek, kiek gali jo gyvenimas būti naudingas mokslui. Man giliai įstrigo jau tikriausiai a.a. Januaro Matučio istorija. Ar tik ne jam pirmajam buvo persodinta, sėkmingai persodinta širdis. Jis žmogus jautėsi taip gerai, kad gydytojų komisija netgi atėmė neįgalumą
ir liko žmogus niekam nereikalingas, su savo kasdien geriamais vaistais ir dar galvoti, iš kur prisidurti, kad pragyventi. Juk neįgalumo pašalpa jam buvo nuimta, nes jis "pasveiko".
Deja,galiu nuvilti-tokiu yra dauguma
t.y-nenaitu
ka darom del kitu zmoniu?-kalbam apie donoryste,snekam apie faktus,atsakom i klausimus apie tai,kaip tas vyksta
ka daro zmones,kurie propaguoja donoryste-jie aukoja savo organus,savo vaikams,zmonoms,ir tokiu pazystu ne viena ir ne du...Is pradziu buvau kaltinama del to,kad sau ieskau naudos,dabar,ka darau del kitu
.Lietuvoje yra nemazai transplantuotu zmoniu,beje,kaip ir minejau-as pati-tik labai gaila,apie mane niekas mokslinio darbo neraso,netiria....Pritariu ir pritarsiu donorystei,garsiai apie tai kalbesiu,ir begalo tikiu,kad musu visuomene uzaugs!
Papildyta:
Beje,kas liecia nuoroda i delfi straipsni-kiekvienas recipientas gali rinktis,laukti organo ar ne.nera prievoles.zinoma jei jo sveikatos bukle leidzia jam rinktis laukima