Donorystė

1. Na, as Jums visiskai pritariu. Visur turetu but pasiaukojimas is humaniskumas. Bet realybeje taip nera. Kiekvienas dirbdamas savo darba nori gauti atlyginima ir galvoja kaip islaikyti savo seima. Gal zinot, yra tokia poreikiu piramide.

2. Ne Jums asmeniskai. Tokia nuomone susidariaus skaitydama si foruma. Kur daznai net pasakoma, kad susaudyt tuos gydytojus ir t.t. Na, kai gydytojas ko nors nepadaro del ju (pvz.: neduoda nemokamo siuntimo, nes kvotos jau iseikvotos). Kita vertus, kai zmones ko nors nepadaro del savo sveikatos (tarkim neapsidraudzia socialiniu draudimu, ruko vartodamos kontraceptines tabletes, apspardo gydytoja per gimdyma ir pan.), tai prisimena hipokrato priesaikas ir tai, kad gydytojas turi aukotis.

Mano poziuriu: gydytojas turi dirbti savo darba toki, koks jis istatymiskai reglamentuotas. O bloga teisine baze yra ne gydytojo, o visu musu problema, kuria ir turime spresti. Kodel kazkas turi nesti asmenine atsakomybe del netobulu istatymu, kurie nereglamentuoja vieno ar kito veiksmo? Siuo atveju tai butu organu emimas be artimuju sutikimo, nors yra kortele, kuri teisiskai nieko nereiskia.
Gydytojas neturi del nieko aukotis, tik gerai ir atsakingai dirbti savo darba. Ir taip jau gydytoju gyvenimo trukme vidutiniskai 10 metu mazesne.

Atsiprasau, jei mano postai Jus labai emociskai veikia. Jums asmeniskai nieko netaikau. Mane tik stebina vyraujantis dvilypis poziuris i gydytojo profesija. Visi pamirsta, kad pareigas turi atsvert teises. Negali tarpasmeniniame santykyje vienas zmogus turet tik pareigu, o kitas tik teisiu.

1. Gydytojai ir gauna atlyginima uz savo darba, dar negirdejau ne vieno, kuris dirbtu dykai. Bet ar tikrai visada iki galo atlieka savo darba ir taip kaip reikia ji atlikti? Kad tie atlyginimai ubagiski, cia jau kitas klausimas. Ir gydytojo, ir mokytojo, ir gaisrininko profesijos yra labai nedekingos, nors ir pacios reikalingiausios, reikalaujancios daug ziniu ir atsidavimo. Labai noriu tiket, kad su laiku situacija pasikeis. Betgi kita vertus, zmones rinkdamiesi profesija zino, kur eina.

O mes dar bandom kalbet apie visuomenes samoninguma tampant donorais ar sutinkant paaukoti artimojo organus. Ka cia galima kalbet, jei mediku samoningumas baigiasi ties pinigines kompensacijos uz jiems papildoma rupesti klausimu, arba, ne mano darzas, ne mano pupos... Visgi mano nuomone, iniciatyva keiciant netobulus istatymus turetu parodyt patys medikai, ivairios visuomenines organizacijos, tiesiogiai susiduriantys su transplantologija, zinantys visa "virtuve". Ne dejuot, kad niekas nedaroma, istatymai netobuli, cia ne musu rupestis, truksta donoru ir pan. Gal ir yra kazkas daroma, dirbama ta linkme, zinau, kad jau pakeistas nutarimas del kaulu ciulpu donoru nedarbingumo apmokejimo. Tikiuosi, dirbama ir del to, kad donoro kortele igautu realia teisine galia

Neatsiprasinekit Mane emociskai veikia ne jusu postai, o zmoniu abejingumas, nejautrumas, neveiklumas - visose gyvenimo srityse

Kai busiu pilnamete, vyksiu pasidaryti donorystes kortele, juk tai nekainuoja labai daug laiko, bet kazkam gali isgelbeti gyvybe

O del kraujo donorysciu, noreciau tam ryztis, taciau paniskai bijau adatu

Perskaičiau visą jūsų temą, tiesiog keista skaityti kai kurių žmonių kategoriškus nusistatymus. Noriu jums papasakoti savo kelią į organų donorystę.

Kai dar buvau mokinukė, kažkur 8 klasėje pas mus į mokyklą buvo atėjusi gerb. Ugnė Šakūnienė , tiesiog vyko akcija apie donorystę, iš tikrųjų nuo tos paskaitos ir pradėjau mąstyti apie donorystę.Tada buvau nepilnametė, tad apie jokias donorystes kalbos negalėjo būti.

Kai sukako 18, visas entuziazmas dingo. Kraujo paaukot bijojau(adatos ir pan), dėl organų donorystės kortelės atkalbinėjo visi, maždaug sumedžios , leis mirti .
Bet atėjo laikas, kai močiūtė susirgo meloma ir dažnai teko lankytis Santariškių hemologijos skyriuje. Vieną kartą užėjus pamačiau tikrai tragiškos būklės moterį. Grįžus su močiute namo paklausinėjau apie tą "moterį" : pasirodo, jai 18 metų (už mane jaunesnė) ir ji laukia kaulų čiulpų transplantacijos. Žinot, nuo tos akimirkos mano mąstysena pasikeitė. Negaliu būti tokia egoistė.

Maždaug po mėnesio tapau neatlygintina kraujo donorė. Rytoj eisiu pildyti dokumentus dėl organų donorystės, ir žinot, toks geras jausmas, jaučiuosi, lyg pasaulį gelbėčiau. Tikiu, kad kada nors taip ir bus.
Negaliu pasakyti , kad neturiu jokių abejonių, kad nekankina klaustukai (o jei kas visgi nesistengs manęs išgelbėt ir panačiai), bet galiu drąsiai pasakyti, kad šitos mažos fobijos negali būti kliūtis išgelbėti kitiems gyvybę!!!

Jei kartais Ugnė skaitytų šitą žinutę, norėčiau pasakyti jums didelį ačiū, kad einate ir pasakojate apie donorystės problemas mokyklose, universitetuose, jūsų žodžiai, pasakyti man prieš kažkur 5 ar 6 metus taip giliai įsiminė, ir nepaisant visų abejonių privedė mane prie labai svarbaus žingsnio, kuris galbūt ateityje kam nors išgelbės gyvybę.

1. Dauguma stoja is idealizmo, bet didele jo dalis nugarinama per studijas. I dauguma 18-niolikiniu tikrai nezino, kur eina. O siaip, Skandinavijoj ir kai kuriose salyse zmones nebenori stoti i medicina, nes nenori tos atsakomybes, nors pas juos visuomenes poziuris i medikus daug palankesnis.

2. Na, ne viskas tuo apsiriboja. Bet kodel neapsvarstyt ir siu aspektu? Kodel viska piest vien rozinem spalvom? Kasdieniame gyvenime juk svarbus ir kasdieniai dalykai. Juk kiti turi but didvyriais, nes jiem priklauso pagal specialye, pagal liga ar dar ka nors.

3. Lengva kritikuot ir kaltint abejingumu, bet kai prieinama iki paties zmogaus kazkur nugaruoja auksti idealai - tegu daro kiti, jie geriau zino, o as is savo patogaus kampucio stebesiu.

4. Kiek galiu prisidedu prie donorystes, nesu abejinga. Tiesiog bandau kazkiek suintriguoti ir priverst pazvelgt i kitas reikalo puses.

sveiki,

visada buvau ir esu uz donoryste.Pati jau daug metu turiu organu donores kortele.Ir visa mano seima zino mano nuostata siuo atzvilgiu,kad po mano mirties visa kas dar bus gera ir naudinga bus panaudota.Gaila,kad negaliu kraujo duoti,ir ta isparceliuociau.

Prisidesiu ir as . Del donorystes jei galeciau ir butu tinkamas krauja duociau bet organu tikrai ne . Ka devulis dave ta iki galo reik ir nestis iki grabo lentos

o jei jums pačiai prireiktų donorinio organo, kas tada? irgi nepriimtumėt? nes juk reiškia, kad kas dievulio duota (sakykim sunki liga), tą reikia ir iškęsti? ir negydyti?
Papildyta:


o kodėl galvojat, kad negalit dovanoti kraujo?

jeigu taikot man, tai aš šioj vietoj prisidedu tuo, kad esu donore. Ir išsiimdama donoro kortelę šventai tikėjau, kad kažkam mano išsakyta valia dovanoti po mirties savo organus pasirodys svarbi. Gaila, klydau. Ką dar šioje vietoje galėčiau padaryti, tikrai neišmanau Nustebau dėl to, kad tiek yra kažkokio pasipriešinimo ir nenoro spręsti situaciją iš pačių medikų pusės. Ir aš čia tikrai nė prie ko

Galų gale, juk turim jų ir Seime

Grabo lentai jusu organai tikrai nereikalingi.Jei kremuotu jus, peciui taip pat

turejusi operaciju jokiu donoru negaliu buti , turejau net 4 operacijas , ir mano organu negales imti ir duoti kitam

o iš kur tokios žinios?