Man viena draugė papostringavo jei dabar pasirašysiu tokia ar panašią sutartį ir kam nors tiks tavo organas tave nudaigos ir pasims ko jiems rėikia. Mano nora žino savi žmonės ir jei atsitiks toks atvejis jie nuspres pagal aplinkybes. Aš už donoryste.
niekas nesieka kazko nmumarinti vardan organu. tai tikrai netiesa. geras poziuris, kai kalbama su atrimaisiais. taip, daug svarbiau yra artimuju nuomone, nei oficiali donoro kortele.
Aš už donorystę, bet pati nesu davusi kraujo. Kartais pagalvoju, jei darbovietė suorganizuotų ir nuvežtų-tikrai duočiau. Vienai ir laiko ir drąsos pritrūksta.
Aš už donorystę, bet pati nesu davusi kraujo. Kartais pagalvoju, jei darbovietė suorganizuotų ir nuvežtų-tikrai duočiau. Vienai ir laiko ir drąsos pritrūksta.
Jei pas jus dirba ne mažai žmonių, galima susitarti su kraujo centru ir jie patys atvažiuos. Arba galima dar prikalbinti kitas šalia dirbančias įmones, tada nereiks niekur važiuot.
as irgi uz donoryste juk po mirties man nereikes ,o kam nors gyvybe is gelbes.o skeptikem pasakyciau pagalvokit pvz: jusu vaikiu reike inksto ar noretumet i gaut ?
Be jokių abejonių- aš už. Kam man negyvai reikės tų organų, kas iš to, jei jie supus žemėje, lai geriau jie kažkam gyvybę išgelbsti, ar bent prailgina gyvenimą. Prieš savo sudėtingą operaciją apie tai net su artimaisiais kalbėjau
Aš už donorystę. Savo vyrui, tėvams paskiau, kad jeigu man kas nors atsitiktų, tai noriu,kad mano organus atiduotų donorystei. Deja, vyras pasakė, kad jokiais būdais, net ir žinodamas mano valią, neatiduos mano organų. Kaip jūs manot, ką aš padariau? Jau kitą dieną nuėjau pas šeimos gydytoją ir užpildžiau prašymą, kad mane įtrauktų į organų donorų registrą. Esu organų donorė ir tuo džiaugiuosi. Tegul, esant reikalui, mano organai pagelbėja kitam.
Nors vyro organų, žinodama jo norą, neatiduočiau. Aš galiu spręsti tik apie savo kūną.