Donorystė

prasivoliojus puse metu beveik be pertraukos ligonineje,galiu pasakyt,kad sutikau visokiu gydytoju:ir geru,ir blogu...Reanimacijoj "turejau garbes" beveik menesi be pertraukos lankytis ir tai buvo baisiausi mano isgyvenimai...kai mirtis alsuoja tavo vaikui i veida,o aplink sesutes skaldo bajerius,gydytojai tvarko reikalus telefonu,kikena ir pan...Buvo baisu,atrode,kad nieks neuzjaucia,visi abejingi...Buvau pakraupus Bet po dvieju savaiciu supratau,kad jie negali su mumis liudet,gedet,nes isprotetu... Viena diena mire vienas vaikelis,kita du is karto O kiek dienu turi metai?Mirtis jiems kasdienybe-as to nepakelciau...Uztat,kai mano mazius pradejo kvepuot pats ir atjunge visus aparatus,atejus aplankyt,visad rasdavau ji pas sesutes ant ranku,gydytojams jis sypsojosi,ju nebijojo...vadinasi jie rupinosi juo,kalbino ir kiek imanoma padejo.Gydytojai nezadejo,kad mazius gyvens,tiesiog deste faktus ir galimybes...o is juodu faktu galiu paminet:viena sesute(jau buvom kitoj reanumacijoj) tiesiai paklause,kam man tokio vaiko? arba po menesio,vel reanimavo maziu,budinti gydytoja nusistebejo:dar jis gyvas?ir taip be galo be karsto galiu pasakot apie blogus ir gerus medikus
Papildyta:

Prieš keletą metų pasirašiau donoro kortelę - ką gali žinoti, kas atsitiks... Noriu žinoti, kad bet kokiu atveju mano mirtis nebūtų visiškai beprasmė. Artimiesieji tokią akimirka nebus priversti svarstyti, ko aš būčiau norėjus..

teko dalyvauti konferencijoje, kurioje kalbejo vienos ligonines reanimatologe-anesteziologe. jos pranesimas buvo apie tai, kaip sunku prarasti savo pacienta, pranesti apie tai jo artimiesiems ir artimuju prasyti paaukoti mirusiojo organus. gydytoja negalejo laisvai, be jaudulio kalbeti. kalbedama ji verke pasikukciodama, nesugebedama normaliai pasakyti sakinio. medikai taip pat zmones, turintys jausmus, jiems labai sunku, nors kartais isoriskai tai nesimato.
esu maciusi, kaip reanimacijoje buvo atjungtas vaikas nuo aparatu (mires). puse dienos personalas vaiksciojo slapiom akim

[quote=arana81,2008 11 15, 17:15]

Jurga.S atveju man idomu, kiek laiko ji lauke donoro. Kaip pasikeite viskas po transplantacijos. Ka ji gali daryti, ko negalejo visu laukimo laiku.
Man labai pasiseke ,laukiau inksto transplantacijos tik 3.5 metu.i iskvietimus vaziavau 6 katrus,5 gryzau negavusi inksto,paskutini karta pavyko .kai dializavausi buvau isitikinusi,jog gausiu inksta,nepraradau nei tikejimo,nei sviesiu minciu. Dirbau,studijavau,nors viska teko mesti ,seko jegos.Istekejau,o po 4 menesiu gavau inksta.kai dializavausi,pastoviai galvodavau,kaip noriu vandens,atrodydavo galeciau isgerti kibira,o tai yra begalo ribojama.turi ziauriai galvoti,pvz-kas geriau-obuolys ar puse stiklines vandens,kiek gali suvalgyti,graziu lietuvisku braskiu,nes tai gali baigtis ,net mirtimi...dabar ,galiu geri skysciu tiek kiek noriu,galiu valgyti vaisius ir uogas ,yra labai daug ka as dabar galiu! Turiu daug daugiau jegu,energijos,netgi laiko.atrodo,kas tai yra 4 valandos dializes,3kart per savaite,bet tai dar ne viskas.4 val,tai tik pati procedura.laiko atima ir kelione i ja, pasiruosimas ir savijauta po jos.dienos nebelieka Bet kur ilgeliau vaziuojat reikia ieskoti,tartis del dializes,kaip pavyks jas pasiekti.Dabar jau mastau gryzsti studijuoti,noriu dirbti Pasikeite ir mano seimos gyvenimas,,jiems legviau,matant mane stipresne ir energingesne,man nebereikia tiek pagalbos.Solidarizuodamasis mano vyras,atsisakydavo daug ko,ko ngaledavau as.
Kiekviena vakara padekoju savo inkstukui-aciu ,kad man padedi :)Mes su inkstuku nesenai atsventem pirmaji gimtadieni ! Pagalvoju apie mirusi zmogu,kurio organa gavau,ju artimuosius-jie neteko artimojo,bet labai sunkiu momentu,prieme sprendima, padedanti man...As gyvenu

as tai uz donoryste, nes gi nezinai kada paciam ar tavo vaikeliui prireiks to pacio

sveikiesiems, nesusidurusiems su tokiu dalyku, kaip inskstu nepakankamumas sunku suprasti kaip jauciasi ir kaip gyvena dializuojamas zmogus. tai paliecia ne tik pati sergantiji, bet ir visa seima. kol kamile buvo dializuojama reikejo riboti ne tik skyscius, bet ir kalio, fosroro, druskos turincius produktus. teko visai seimai taikytis prie jos meniu. vaikui labai sunku paaiskinti, kodel jai negalima nieko, o mums galima viskas. sunkiausia budavo, kai reikejo per para isgerti tik stikline-dvi skysciu. kai paprastai vaikuciai geria ypac daug. budavo, kad pasislepusi gerdavo mazytes seses arbatytes.
vienas berniukas noredamas tik "lasiuka" atsigerti is krano, lakdavo taip, kad net spingti pradedavo. kitas 2metu berniukas mamai daznai sako "mamyte duok man vandenuko, jis kalio neturi" vaikas jau zino kas turi kalio, kas neturi. o mamai nors persiplesk...
o po transplantaciju gali gryzti i normalu gyvenima. aisku, reikia pasisaugoti infekciju, nes vaistais numusamas imunitetas. bet tu gali gyventi. tai yra svarbiausia

Visada buvau pries donoryste, nes galvodavau, kad mano krauja ar organus gali gauti bet kas -nusikaltelis, girtas vairaves ir patekes i avarija ir t.t ir panasiai bet perskaicius cia.........susigedau

Dziaugiuosi,kad perskaitei

aš vis dar manau, kad kiekvieno teisė apsispręsti pačiam, o agituoti ar priekaištauti dėl pasirinkimo tikrai neetiška. pati palaikau donorystę apskritai, bet manęs nieks nepjaustys nors jei reikėtų artimiesiems kokį inkstą dovanočiau. kraujas mano deja netinkamas

o,kodel neetiska agituoti,ar priestarauti? Jug kiekvienas zmogus turi nuomone.Musu visuomeneje sklando begale mitu apie donoryste,ypac organu .nesupratau-ka turejote,omenyje-"manes tai nieks nepjausts.."?

turiu pasakyt as tu neapsisprendusiu gretose ir giliai sirdy noreciau, kad niekada ir nereiktu apsisprest ir su tuom susidurt, bet deja nezinai kas taves ar tavo artimuju laukia..
as puikiai protu suprantu, kokie organai gali buti reikalingi seimoms, kuriu nariams tegali tik transplantacija padet.
kai galvoju apie organu donoryste pirmiausia galvoju apie save ir savo vyra. atrodo, kad butu daug lengviau paaukot savo organus, nes vistiek nejausiu ir gal net nerupes ka ten su manim darys po mano mirties. kita kalba kai pagalvoju apie savo vyra - tiesa pasakius net negaliu pakelt tos minties, kad galeciau kazkam leist prie jo prisiartint ir ji "darkyt". nzn kaip ten bus po mirties, ir kaip zmones prisikles is jos ir kaip as tada surasiu savo brangiausia..
gal tiesiog esu egoiste, nzn, gal tiesiog reik tiket, kad zinojimas, kad kazkam pagelbejai palengvina sielvarta..

As taip pat uz donoryste, tik nezinau kur kreiptis, kam ka pasakyti reikia, kad jei nutiktu nelaime, sutinku kazkam dovanoti savo organus