Viešpatie, suteik man ramybę,
Kad galėčiau susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti,
Ir drąsos pakeisti tai, ką galiu pakeisti.
( Dale Carnegie. Nustok rūpintis ir pradėk gyventi)
Debeselis ir kopa (Bruno Ferrero)
Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, - prisistatė jis.
- O aš Kopa, - atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
- Saulė ir vėjas pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus, - nusijuokė debesėlis.
- Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
- O taip, tikrai. Esu jas matęs.
- O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, - liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
- Galėčiau tave palaistyti.
- Bet tu mirsi.
- Užtat tu sužydėsi, - pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai. Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose...
Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, - prisistatė jis.
- O aš Kopa, - atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
- Saulė ir vėjas pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus, - nusijuokė debesėlis.
- Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
- O taip, tikrai. Esu jas matęs.
- O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, - liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
- Galėčiau tave palaistyti.
- Bet tu mirsi.
- Užtat tu sužydėsi, - pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai. Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose...
QUOTE(Auksuolė @ 2008 10 20, 15:08)
Viešpatie, suteik man ramybę,
Kad galėčiau susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti,
Ir drąsos pakeisti tai, ką galiu pakeisti.
( Dale Carnegie. Nustok rūpintis ir pradėk gyventi)
Kad galėčiau susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti,
Ir drąsos pakeisti tai, ką galiu pakeisti.
( Dale Carnegie. Nustok rūpintis ir pradėk gyventi)
Niekada neturėsi antros progos padaryti gerą pirmą įspūdį.
Coco Chanel
Coco Chanel
Užsispyrimas ir besaikis įkarštis ginče pats tikrasis kvailumo požymis.
Michel Eyquem De Montaigne
Dažnai pakanka ir vieno žodžio, kad pasirodytum išmintingas arba kvailas. Konfucijus
Kalbėk protingai priešas klausosi. Stanislaw Jerzylec
Michel Eyquem De Montaigne
Dažnai pakanka ir vieno žodžio, kad pasirodytum išmintingas arba kvailas. Konfucijus
Kalbėk protingai priešas klausosi. Stanislaw Jerzylec
Visi, kas tiki, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį, neišmano geografijos. Robert Byrne 
Tik išbandžiusios sužinosite, ar vyrai prieinamu. Vis dėlto prie vyro turite eiti per reikiamas duris.Henry Ward Beecher
Kai moteris atleidžia vyrui, neturėtų pusryčiams šildyti jo nuodėmių.Marlene Dietrich
Vyras nežvilgčioja, ar kas stovi už durų, jei pats nėra ten stovėjęs.Henri Du Bois
Tik išbandžiusios sužinosite, ar vyrai prieinamu. Vis dėlto prie vyro turite eiti per reikiamas duris.Henry Ward Beecher
Kai moteris atleidžia vyrui, neturėtų pusryčiams šildyti jo nuodėmių.Marlene Dietrich
Vyras nežvilgčioja, ar kas stovi už durų, jei pats nėra ten stovėjęs.Henri Du Bois
Mes greičiausiai nebūsime šventuoliai ir nepamilsime savo priešų, tačiau savo sveikatos ir laimės labui atleiskime jiems ir pamirškime apie visas skriaudas. Tai protingiausia išeitis.
Negaiškite nė minutės galvodami apie žmones, kurių nemėgstate.
Žmogus gali pakilti, iškovoti pergalę tik pakylėjęs savo mintis. Jeigu to nepadaro, lieka silpnas, apgailėtinas ir nelaimingas
(Mintys iš Dale Carnegie knygos Nustok rūpintis ir pradėk gyventi)
Negaiškite nė minutės galvodami apie žmones, kurių nemėgstate.
Žmogus gali pakilti, iškovoti pergalę tik pakylėjęs savo mintis. Jeigu to nepadaro, lieka silpnas, apgailėtinas ir nelaimingas
(Mintys iš Dale Carnegie knygos Nustok rūpintis ir pradėk gyventi)
Tiesą sakant, visada baisiai nepasitikėjau moterimis: tas lašelis proto, slypintis jų galvelių slaptavietėse, nuolatos viską gadina. Vercors
Pergale visada randa daugybe tevu,o pralaimejimas yra naslaitis.
Grafas G. Ciano
Grafas G. Ciano
