QUOTE(ruteliukste @ 2008 12 16, 08:49)
Ar jūs pažystat merginą, kuri kiekvieną vakarą, šeimai užmigus, nusliūkina į vonią, paima tėvo skustuvą ir lėtai, lyg tuo mėgaudamasi perrėžia sau venas? Nepažystat? O aš pažystu...
Ji kiekvieną vakarą taip elgiasi.. Kodėl? Nežinau... Kam? Nespėjau paklausti... Bet tai darydama ji jaučia didžiulį pasitenkinimą, nes jaučia, kad bent jau jos gyvybė priklauso nuo jos pačios...
Perrėžusi sau venas, ji dar ilgai stovi vonioje žiūrėdama į savo pilką atvaizdą veidrodyje, į akyse žaižaruojančias kibirkštis, į tą kreivą šypseną ir į raudoną kraują kuris teka jai iš riešų ir tykšta ant melsvų vonios plytelių...
Po kelių minučių, ji nebeįstengia žiūrėti į save, ji nebeįstengia stovėti, ji atsiklaupia į savo tamsiai raudoną kraują ant truputi sušilusių plytelių. Bet ji vis dar jaučiasi patenkinta tuo ką padarė. Ji vis dar šypsosi, vos vos, bet ta pačia kreiva šypsena...
Po dar kelių minučių, ji pasijunta per daug nusilpusi klupėti ir atsigula į savo pačios kraują. Bet ji vis dar šypsosi.
Ir staiga, prieš jos akis prabėga visas jos gyvenimas. Ji pradeda atsiminti visas laimingas akimirkas, nors jų ir buvo nedaug, bet tik jos išplaukia jai prieš akis, ir ji jau nebenori mirti. Ji nori pajusti dar kelias lajmingas akimirkas, kad ir kokios trumpos jos būtų. Ji dar nori pasimaudyti saulės spinduliuose, įnerti rankas į minkštus šuns gaurus, paskęsti ryto rasoje, iš naujo skaičiuoti žvajgždes danguje, pajusti šildantį mylimo žmogaus prisilietimą.
Ji dar bando pakelti rankas ir pasiekti virš jos kabantį ranksluoštį ir juo pabandyti sustabdyti kraujavimą. Bet ji per daug nusilpusi, o ir rankšluostis atrodo per toli...
Dabar jos šypsena išblėsusi, jos akyse pasirodo baimė ir ji pasijunta bejėge, nes net ir jos gyvybė nebepriklauso nuo jos... O ji vis dar nori ją išlaikyti...
Ji pažiūri į kraują telkšanti ant vonios grindų, kuris atrodo ne jos, į savo suglebusius riešus, kurių jau nebejaučia, į baltas lubas, kurios susimaišė su juoda, beribe tamsa
Jos jau nebėra
Ji iškeliavo...
Ji kiekvieną vakarą taip elgiasi.. Kodėl? Nežinau... Kam? Nespėjau paklausti... Bet tai darydama ji jaučia didžiulį pasitenkinimą, nes jaučia, kad bent jau jos gyvybė priklauso nuo jos pačios...
Perrėžusi sau venas, ji dar ilgai stovi vonioje žiūrėdama į savo pilką atvaizdą veidrodyje, į akyse žaižaruojančias kibirkštis, į tą kreivą šypseną ir į raudoną kraują kuris teka jai iš riešų ir tykšta ant melsvų vonios plytelių...
Po kelių minučių, ji nebeįstengia žiūrėti į save, ji nebeįstengia stovėti, ji atsiklaupia į savo tamsiai raudoną kraują ant truputi sušilusių plytelių. Bet ji vis dar jaučiasi patenkinta tuo ką padarė. Ji vis dar šypsosi, vos vos, bet ta pačia kreiva šypsena...
Po dar kelių minučių, ji pasijunta per daug nusilpusi klupėti ir atsigula į savo pačios kraują. Bet ji vis dar šypsosi.
Ir staiga, prieš jos akis prabėga visas jos gyvenimas. Ji pradeda atsiminti visas laimingas akimirkas, nors jų ir buvo nedaug, bet tik jos išplaukia jai prieš akis, ir ji jau nebenori mirti. Ji nori pajusti dar kelias lajmingas akimirkas, kad ir kokios trumpos jos būtų. Ji dar nori pasimaudyti saulės spinduliuose, įnerti rankas į minkštus šuns gaurus, paskęsti ryto rasoje, iš naujo skaičiuoti žvajgždes danguje, pajusti šildantį mylimo žmogaus prisilietimą.
Ji dar bando pakelti rankas ir pasiekti virš jos kabantį ranksluoštį ir juo pabandyti sustabdyti kraujavimą. Bet ji per daug nusilpusi, o ir rankšluostis atrodo per toli...
Dabar jos šypsena išblėsusi, jos akyse pasirodo baimė ir ji pasijunta bejėge, nes net ir jos gyvybė nebepriklauso nuo jos... O ji vis dar nori ją išlaikyti...
Ji pažiūri į kraują telkšanti ant vonios grindų, kuris atrodo ne jos, į savo suglebusius riešus, kurių jau nebejaučia, į baltas lubas, kurios susimaišė su juoda, beribe tamsa
Jos jau nebėra
Ji iškeliavo...
Šiais laikais savižudybės tapo labai madingomis kaip ir Antikoje. Įdomu, kada gi bus įkurtas savižudžių būrelis, klubas ar partija.
Savižudybė - amžinas laimės ir tiesos, malonumų ieškojimas. Savižudybė įkurs žemėje savo bažnyčią. Savižudybė taip pat turi savąjį meną.