onkologinės ligos 10

Ačiū,rasų lanka. Labai naudingas dalykas, jau „nusikopinau“ ir išsisaugojau.

Aš kažką panašaus darydavau. (pati susigalvojau ): kai nesiseka užmigti įsivaizduoju: jog įkvepiu ramybę, kuri visą visutėlę mane užpildo iki pat pirštų galiukų, išstumdama įtampą, ir įtampą iškvepiu. Įkvepiu ramybę, iškvepiu įtampą, įkvepiu ramybę, iškvepiu įtampą ir miegu.

Puiki Jūsų vaizduotė, puikus pratimas. Drąsiai galima rašyti į knygas šalia kitų atsipalaidavimo pratimų. Manau juo ne viena pasinaudosime . Ir dar prisimenu Jūsų patarimą, kaip nuplauti vandens srove blogus sapnus. Juo naudojasi ir mano mamytė.

Šioks toks nukrypimas. Prieš ligą mamytė labai ilgai sapnavo tą patį sapną - pakliuvusi į pastatą niekaip neranda išėjimo,nei laiptų,nei langų... Pradėjus antrą chemijų ratą, vėl sapnavo sapną,kad tame pastate jau galėjo laiptais patekti į kitą patalpą ir netgi išlįsti pro nedidelę angą laukan.Po tos nakties džiaugsmu nesitvėrė.

QUOTE(Keirona @ 2008 10 05, 13:00)

Pradzioj bandziau,bet paskui su vyru nusprendeme,kad praeities nesugrazinsi,o knaisiotis po bjaurius prisiminimus paprasciausia gaila sveikatos,tuo momentu is vis dziaugiausi,kad galiu atsistoti ant koju,nedaug betruko, galejo jau manes ir nebebuti ant sio svieto.Tas gydytojas nubaustas,dirba dabar paprasciausiu felceriu,pazystamos , ten dirbancios moterys pasakojo,kad jokios pacientes pas ji nebesilanko,dar ir dabar tebesaugau tuos popierius apie baisu praeities kosmara.
Papildyta:

QUOTE(rasų lanka @ 2008 10 05, 22:54)

Tai geras sapnas,patikekit

As savo liga susapnavau labai aiskiai,kai ryta apie tai papasakojau vyrui,jis tik numojo ranka,o kai paaiskejo diagnoze,taip viskas atitiko,kad mano skeptikas vyras net ant kedes atsisedo.

Pasąmonė stiprus veiksnys. Ir aš pasipasakosiu.
Mano sapnai buvo panašūs. Pirmasis – palikęs negerą jausmą, buvo vasario mėnesį, kaip dabar pamenu, lygiai po metų su trupučiu, balandį, ligą nustatė. Kaip žinot, vėlyvą stadiją.
Sapnuoju: guliu ant tokio stalo-gulto, kur masažus atlieka, o man už galvos iš kairės pusės stovi juodas vyras. Jokios baimės, tik žinau, jog nieko gero. Pabudau, vyrui papasakojau. Kaip tik tuo metu vaikščiojau pas tokį osteopatą, kaklą ir ranką per alkūnę „laužė“, bandė užspaustą nervą atlaisvint. Dabar suprantu: užspaustas nervas gal ir buvo, tik ne ataugų, o limfmazgių. Taigi, aš tą vyrą iš sapno prilyginau osteopatui, dar pagalvojau: įkrito man į akį? Bet lyg ne...
Antras jau nebe sapnas, o gal sapnas - pirmos operacijos metu. Vėl stalas, tik realus, operacinis. Buvau narkozę gavus, tai va, narkozinėje būsenoje: Vėl tas pats vyras, juodas, sėdi ant juodo arklio ir laukia. Jaučiu: man iš kairės pusės yra. Tik šį kart ne už galvos, o prieš mane. Įdomu, ko jis laukia? Jokios baimės... Po to jau sapnavau kažkokią šviesą, matyt budau iš narkozės, pašaukė vardu, galvoju leiskit man pamiegoti, man taip gera. Pabudau supykusi, tik po to susigaudžiau, kur aš.
Trečias sapnas. Kažkada tai, jau vėliau. Kryžkelė, aš ir mano vyras, mažas baltas vaikas, vyras jį paima ant rankų ir sako, jis labai mažas reikia juo pasirūpinti... Kažkodėl pabudus supratau, kad čia mano juodas vyras berniuku pavirto. Mistika...
Sapnuoju gana nemažai. Šitie kažkodėl įstrigo. Galima sakyti, jog savaime suprantama: sirgau, bet pirmasis? Diagnozė po metų, net neįtariau, net negalvojau apie tokias ligas, nieko išvis apie onkologiją nežinojau.

Gal todėl ir mano gydytoja kartą paklausė: kaip jauti? Po to paaiškino: „Paprastai ligoniai žino, kad atkrenta...“

Taip, sapnai mums daug apie mus pasako, tik mes nemokame jų paaiškinti. Kartais atrodo, kaip elementaru, juk šitiek kartų apie tai man buvo sakyta sapnuose, o dėmesio ir neatkreipiau. Kapstomės po juos tik jau įvykus įvykiui. Štai čia ir galima pasakyti, kad nepažįstame iki galo patys savęs. Ir tas pažinimas vyksta iki gyvenimo pabaigos.
Mažumėle ir aš pasakysiu apie savo sapną.Apie kelis metus sapnuodavau labai didelę erdvę - tai buvo milžiniškas laukas - pieva, su aiškia horizonto linija, ir saulėta diena.Ir nuo horizonto atplaukia didžiulis vandens kalnas.Iš pradžių kapanodavausi, kai mane užliedavo, paskui išmokau sapną truputi pakeisti, nes žinojau, kad vis tiek paskęsiu.Tai prieš apsėmimą įkvėpdavau giliai oro, jusdavau vandens vėsą, būdavo baisu įkvėpti, bet dar vėliau supratau,kad kai apsems galiu ir kvėpuoti. Susirgau ,kelios operacijos, ir 2,5 metų ligoninės. Tačiau, kai susirgau - nuo to laiko šio sapno nebesapnuoju, o su savo ligelėmis teko susitaikyti.
Ir manęs niekas jau neįtikins, kad sapnai neduoda mums jokių žinių.

labukas

beskaitydama Jusu temas, uzkliuvau uz knygos - "Jusu pasamones galia" uzsakiau mamai,jau turetu but pakeliui tikiuos patiks
jau pora dienu neislendu is 'rankdarbiu' temos renku kazka grazaus mamai gal ir Jums vertetu save palepint

Sveikos, Mergaitės,
Jau savaitė, kaip mamytei klinikoje daro rankos masažus. O ji tokia kokia ir buvusi. Gydytoja šiandien vėl apžiūrėjo, ir atvirai prisipažino, kad nežino, kas tai gali būti. Jos praktikoje šito nepasitaikė. Taip nutinka po operacijų, bet vėlgi yra skausmai, nepatogumas. O mūsų atveju jokio skausmo nėra, jokio nepatogumo nėra, tik vaizdas. Labiau patinusi iš ryto, o po pietų tarsi šiek tiek susileidžia. Anksčiau gydytojos klausiau, ar negalėtų audiniuose skysčiai kauptis. Ji šitai atmetė. Šiandien mamytės paprašiau, kad to paties paklaustų, nes jau praėjo laiko. Bet jeigu būtų audiniuose skysčių, juk skaudėtų. Kažkokia mitologija. Tikriausiai ir masažus nutrauks. Na, teks dar lukterti. Gal paaiškės.
Visoms geros dienos.

Rasų lanka,man taip pat-tik "vaizdas". Neskauda,tik ranka rašant,jaučiasi. Kai tenka ką nors ilgiau parašyti ranka,tada jaučiasi tokia įtampa,kas 10 min.vis ištiesiu,pamankštinu pirštus. Rytoj važiuoju pas savo gydytoją,reiks paklausti dėl rankos.

Mano sapnai irgi "kalbėjo". Prieš diagnozę vis sapnavau tą patį sapną-griūva mano namai. T.y.,pats namas nesugriūna,bet viduj sienos,tai šlapia,purvina,baisus vaizdas. Per sapną vis galvodavau,kaip čia reiks viską sutvarkyti? Tik tiek gerai,kad visai nesugriūdavo. Šį sapną sapnavau kelis kartus. O dabar sapnuoju,kad vis kraustausi į kitą vietą gyventi su vaiku,dažniausiai į Kauną,kur studijavau. Ten labai malonių prisiminimų išlikę,ir gal todėl sapnai nėra bjaurūs. Bet kraustausi,tai pastoviai

Manasis sapnas buvo labai aiskus; stoviu pries veidrodi iki puses nuoga,matau abi savo krutis,desinioji ir visa pazastis juoda,kai nustate diagnoze operacijos metu iseme pazasties limfmazgius ir net augliukas buvo toje kruties puseje kur tamsu.Paskui,chemijos metu sapnavau labai sunkius tamsius sapnus,kapines,tamsa,tunelius...

Pabūsiu blondinu ir pasakysiu biški ne į temą (nors gal ir į temą).
Šiandien Respublikoje (31 psl.) rasite atsakymus, kodėl kartais gydytojai nepasako, nepaaiškina, ką vartoti, kaip elgtis ir t. t. Straipsnį geriau supras tie, kurie žiūri filmą "Daktaras Hausas" per TV3, bet supras ir nežiūrintys. Retas straipsnis, kur atsakymų galima rasti net tarp eilučių.
Linkiu visoms susirasti savąjį Hausą.

Ačiū, vaistininke, būtinai nusipirksiu „Respubliką“. Labai įdomu.

Sapnuotojoms ir nesapnuotojoms. Esame kažkiek kiekviena raganėlė. Todėl, labai svarbu įsiklausyti į save, daryti tai, kas atrodo Jums tinkama ir Jums tinka. Atsirinkti iš daugybės patarimų, tuos prie kurių linkstate nesąmoningai pačios. Jei yra kažkokios vidinės baimės, pvz. prieš vartojant ugniažolę, pergalvoti ar ta baimė iš žinojimo, ar nežinojimo. O gal tai vidinis atmetimas, Jums ji netinka. Tai –intuicija.

ačiū, mielosios viską žinau, viską suprantu, tik tas žinojimas ir supratimas nenuima nerimastingo širdies skausmo...
na, bet savaitgalį paskyrusi ašarotai savigailai, kylu naujai kovai

mano mamytė "užkibo" už man regis puikios minties - karoliukų / akmenukų vėrimo prisipirko reikmenų ir ką Jūs manot - pirmieji rezultatai

smagu

anądien su mama pasivaikščiodamos ėjom iš Klinikų, sako: sapnuoju ir sapnuoju save, karste gulinčią... mane taip sukrėtė bet greitai nutarėme, kad čia dėl nugaros skausmo ir nepatogios padėties miegant

visoms sveikatos ir sėkmės