onkologinės ligos 10

Ruosies techninei apziurai?

Jorky stiprybes jums

Sveika, Ifauru,
Mano mamytei, kai gaudavo kitus vaistukus, irgi tindavo abi kojos - ir labai stipriai. Neapsiėjome be diuretikų, o kai vyko švitinimai, tai jai dar leisdavo papildomai kažkokius vaistukus. Sutinę buvo net ir kojų padai. Jautėsi kaip ta lėlė iš mano vaikystės. Niekaip negalėdavai jos paguldyti - ji vis pati atsistodavo. Tai praėjo, ir per šį chemijų ratą šito nepatyrėme. Kitas dalykas , kai tinsta tik viena galūnė. Čia jokie diuretikai nebetinka. Tai jau kita limfedemos stadija. Aiškų, jei tai būtent ji. (Ačiū Adis už straipsnius ). Bet dabar pradėjau galvoti, kad kaip Jūs rašote, kad tai gali būti ir širdelė. Nes mamytei leisdavo pananginą, kad ją pastiprintų tarp chemijų, nes paspurdėdavo. Nors dabar kaip ir nejaučia to.? Šiaip ar taip pažiūrėsime, ką rytoj pasakys angiochirurgas.

Mieloji, Jorky,
Ką galime įvardinti kaip "žiauru" ar "nežiauru"? Dabar Jūsų mamytė yra tokiame etape, kada jai atrodo, kad viskas slysta iš po kojų. Iš kitos pusės - TAI TIK PLAUKAI. Jie ataugs. Aš sutinku su Teta, kad čia gilesnės problemėlės. Ar yra šalia mamos dar koks artimas žmogus? Nes kai esi vienas, tai mintys liejasi tarsi potvynis, griaudamos viską pakeliui. Ar nebandė mamytė pasikonsultuoti su psichologu. Jie juk yra tose pačiose ligoninėse. Mes kai gulėjome, daugelis moterų tuo naudodavosi, tik reikia pasisakyti gydančiai gydytojai. Tai galite ir Jūs pati padaryti. Tik , aiškų aptarti apie tai su mamyte. Juk Jūs norite kad pasveiktumėte. Todėl turite imtis visų įmanomų priemonių. Gal bus reikalingi antidepresantai, kurie , manau pakeistų šiek tiek požiūrį į ligą. Jei neklystu, juos vartojo mūsų Gabija. Gal ir dar yra mergaičių , susidūrusių su šia problema. Atminkit, kad blogos ir liūdnos mintys tikrai neprisideda prie sveikimo. Reikia stengtis išmokti į šią situaciją pažvelgti visai iš kitos pusės - NAUDINGOS BŪTENT JUMS.
Savęs nekaltinkite dėl nieko, tuo labiau, kad neatkalbėjote nuo chemijos. Įsivaizduokite, kokios pasekmės galėjo įvykti, jei tai būtumėte padariusi. Ir kaip į save tada pažiūrėtumėt? Tikrai tikiu, kad Jūsų mamytė labai graži ir be plaukučių. Gal netgi dar gražesnė, stilingesnė. Aš iš naujo pažinau savo mamytę be plaukų. Niekada jos tokios gražios nemačiau. Jai 65 metai. Ji niekada nenešiojo auskarų, skrybėlių, nelakavo nagų. O dabar visą tai daro. Ir nesvarbu, kad nėra plaukučių. Už tai galvą slepiame po skrybėlaitėmis, gražiomis kepurėlėmis. Prie Jų deriname klipsus, nes ausys nepradurtos. Nuo chemijos pajuodusius nagus paslepia lakas, žvilgsnį pagyvina kosmetinis pieštukas. Nes antakių taip pat nėra. Kiekvieną rytą mamytė sako - "einu nusipiešiu nuotaiką". Ir nesvarbu, kad rankoje lazdelė (mums mts. stubure), kurios ji iš pradžių nepripažino, o dabar ją draugiškai vadina - " mano valdymo įrankis". Svarbu tai, kad ji šią situaciją bent jau pabandė pritaikyti savo patogumui, svarbu, kad kaimynas šios PONIOS kartais nepažįsta, o pažinęs nuoširdžiai nustemba.
Todėl ir Jūsų mamytei linkiu išpešti iš situacijos jei ne naudos, tai dvasios ramybės, kad galėtumėte pasveikti. Laikykitės.

aha, lapkritis artėja

kaip Tau sekasi?

Negalima šitaip...Niekas čia ne žiauru-nei krūties,nei plaukų netekimas.Tiesiog tai yra,tai reikia išgyventi,ir viskas.Priimti save tokią,kokia esi.Geriau žiūrėti,kaip aplamai pabėgti nuo ligos,o ne jaudintis dėl plaukų. Plaukai ataugs. Krūties nesimato. Aplinkiniams nėra ko pasakoti.

taip,yra verkimo periodas,bet nereikia užstrigti jame.Po mažą žingsnelį lipti lauk iš duobės. Mes tą ir darome,kiekviena savaip.Dar svarbu turėti nors 1 žmogų,su kuriuo galėtum pasikalbėti,ir "nuleisti garą".Jorky,Jūs tą ir darote. Išklausykite mamą,nors ir dešimtąjį kartą tą patį kalbėtų. Turėkite kantrybės. Per penketą kitos kokybės metų aš irgi visokių periodų išgyvenau.

Sėkmės Judviem dideliausios.

Laba diena,
as ta ir darau ir kelis kartus, ir daug, daug kartu snekam apie tai.
zinant savo mama , tai asaros tikrai del plauku. ji sneka, kad jai dievas nedave auksto ugio , gero vyro, tai dave plaukus, kuriuos liga ateme...
as jai bandau aiskinti, kad siuo atveju plaukai ne esme, kad ji grazi ir be ju, bet ji nenori net klausyti. ji buvo i darba nuejusi su peruku, tau daug kas net nepastebejo, kad tai perukas. bet ji jaucia dikomforta, kompleksuoja. aminu save tik tuom, kad kiekviena netekti mes turime priimti, su ja susigyventi, o tai uzima laiko.
dekui Jums uz palaikyma
Papildyta:

Manau cia yra zmogaus pasirinkimas, juk per prievarta nenuvesi tikrintis. mano mamai sia vasara diagnozavo kruties vezi. kai isgirdau apie diagnoze, is karto pagalvojau apie save, kad esu rizikos grupeje. norejau begti tikrinti, taciau veliau emiau mastytio taip kaip jusu drauge. galvojau, kad jei vezys yra nieko nenoriu apie ji zinoti. ejo laikas. skaiciau apie ta liga. maciau daug foto moteru, kuriu krutu vezys uzleistas ir kaip baisu kuomet navikas islenda i pavirsiu. dar paveike, kuomet mama gulejo sanatorijoje ir gydytoja reabilitologe papasakojo, kad viena jos pazistama mire nuo kruties vezio, bet ji uzleido ji iki tokio lygio, kad krutis jai supuvo esant gyvai ir kad artimieji per laidotuves negalejo prie karsto prieiti. tai sitie dalykai paveike mane ir vakar as buvau pas mamologa. apciupinejo, padare echoskopija. kol kas as esu sveika, bet pazadejau sau, kad kiekvienais metais spali eisiu profilaktinei apziurai.
del jusu drauges, tai jus jos neikalbinekite tikrintis, kad patarkite kazka paskaityti apie liga, gal kazkas ja paveiks, kad ji priims sprendima pati.

Oi, labai, labai, širdingai dėkoju už nuostabius žodžius, palaikyma ir nuoširdų pasidaliimą kaip tai išgyvenate Jūs. Tačiau, kiekvienas žmogus yra individualus, kiekvienas turi savo vertybes, prioritetus, kiekvienas skirtinai išgyvena netektį tiek reakcijų gilumu, tiek laiko prasme. Tai prilauso nuo daugelio faktorių. Labai džiaugiuosi, kad Jūsų mamytei pavyko priimti ligą, plaukų netekima... Mums kol kas nepavyksta. Ir nežinau ar pavyks, nes mamyte jau kalbėjo su chemoterapeute ir bando atsisakyti tolimesnių chemojų. Gydytoja ja įkalbinėja pasidaryti bent keturias iš paskirtų šešių. Mamytė prašo, kad ieškočiau visko ko įmanoma plaukams ataugti - geriamų, tepamų priemonių, visko ir už bet kokią kainą...
Dėl psichologo - aš pati psichologė net savo magistrinį darbą rašiau apie netektis, jų išgyvenimą (apie jaunus vyrus, po avarijis netekusių galūnių, bendravau su šiais žmonėmis, atlikau tyrimą). Kūno dalies praradimas yra labai skausmingas įvykis ir jis turi tokias pat gedėjimo stadijas kaip ir netekus artimojo žmogaus... tai va, kadangi aš esu psichologė ir mama daug ką iš manęs yra girdėjusi, tai ji nenori eiti pas psichologą. Jai nepriimtinas psichologinis konsultavimas. Todėl ji niekur nesikreips.. Aš padedu kiek įmanydama ir tai mama mane pagauna ir sako, kad kalbėčiau paprastai, o ne kaip psichologė, nors aš ir nekalbu su ja kaip psichologė. Tai situacija labai komplikuojasi, ji tą viską išgyvena pati ir nieko nenori įsileisti - tik kelias savo drauges, mane ir mano močiutę.
Va taip kol kas gyvename...
Papildyta:

Na kol kas mano mamai tai ŽIAURU, katastrofa. Kol kas yra taip. Manau, laikui bėgant ji supras, kad tai tik plaukau, tik krūtis, kad jos vertė ne plaukuose ir ne krūtyje. bet kol kas mes esame užstrigusios verkimo periode, gedulo dėl plaukų periode, siaube kaip pasirodyti aplinkiniams, mama net į save veidrodyje nežiūri be plaukų, užsideda peruką nepriėjus prie veidrodžio, tik pasitaiso prie veidrodžio.
Dėkui Jums už palaikyma, nes man taip pat labai sunu būti šalia mamos , kuomet ji taip kenčia...

Jorky, sunkus dabar etapas jūsų mamai ir jums. tik pasistenkite, kad jokiu būdu mama neatsisakytų gydymo. Jei paskirti 6 kursai, vadinas tiek jų ir reikia, nemažiau. Papasakokite mamai kaip ligoniukai nusimena, jei dėl blogų kraujo rodyklių atidedama chemija ir kaip stengiasi tuos rodyklius pasikelti, kad tik neatidėtų gydymo. Nežinau ar galima taip drąstiškai klausti mamos, bet čia juk kalba gali eiti apie pasirinkimą: plaukų netekimas arba gyvenimas. Negydoma liga niekur nedings, tik progresuos, nors plaukai ir ataugs.
Rašėte, kad mama nenori bendrauti su draugais. Suprantu, nes mano mamytė irgi linkus, manau, nemažą dalį pasilikti tik sau. Bet pagalvojau, gal jūsų mamytei padėtų bendravimas su moterimis, kurios per tai eina arba jau praėjo. Kuriame mieste jūsų mamytė gydosi? Gal ten yra moterų sergančių krūties vėžiu organizacija ir jūsų mamai padėtų gyvas pokalbis su visai svetimu paprastu žmogumu, ne specialistu, kuris pasidalintų savo išgyvenimais ir įkvėptų drąsos. Arba ir šio forumo mergaičių pasisakymai, jos būtų puikūs pavyzdžiai jūsų mamai. Šaunioji Gabija, net su "trumpu ežiuku" dalyvavo konkurse ir laimėjo
Gal pasiūlykite mamai paskaityti Erikos Umbrasaitės "Vienos krūties istorija". Ši knyga dar tik lapkričio mėnesį pasirodys knygynuose, bet pati jos pradžia atspausdinta informaciniame laikraštyje Onkologo puslapiai (berods nuo 10nr.). Ten ji rašo ir apie tai, kaip neteko plaukų. Erika išsigydė, nes gydėsi. Yra jos foto ir be plaukučių ir su jau ataugusiais.
Dėl plaukučių ataugimo gydytoja mums pasiūlė tokį tepalą recapeen. Naudoti jį reikia jau po gydymo, nes kol vyksta gydymas, tiesiog tepimas bus beprasmis. Mamytė tepėsi kokius porą mėnesių. Tiesa sakant nežinau, ar jis turėjo labai didelį efektą, bet šiokį tokį visgi taip.
Stiprybės jums ir jūsų mamai

Gera Jūs dukra, bet nereikia savęs kaltinti ir dar dėl plaukų praradimo.Toks yra gydymas, tokie vaistai.
Vėžys tai ne gripas.Kas svarbiau gyvybė ar pabūti pusmetį be plaukų?
Grožis moteriai svarbu, bet gal svarbiau būti sveikai, išplėšti kelis gyvenimo metus, matyti kaip gyvena vaikai, kaip keičiasi pasaulis.
Ataugs plaukai garbanoti.Jutau ir aš tą diskonfortą, bet išgyvenau.
Jei jau tokia bloga psichologinė būsena , nueikit pas psichiatrą, pagerkit antidepresantų, gal taip raminamuosius išrašys.Aš antidepresantus gėriau ,nes bijojau ligos sugrįžimo.
Geriausi vaistai bus bejėgiai , jei žmogus save grauš ir verks.Juo labiau kaip rašot, "kad mama tiesiog nyksta ir fizine ir psichine prasme..."
Kiekvienos ligos išgijimo sėkmė didele dalimi priklauso nuo žmogaus psichologinės būsenos.
Sergant šia liga reikia pirmiausia susitvarkyti su galva.Tam yra literatūra, hobi, pasivaikščiojimai, joga, pozityvus mąstymas.Žmogus pats turi norėti pagyti.

Rasu lanka, skirtingai nei Jusu mamai, manajai kaip tik nepatare vartoti diuretiku, nes kartu su skysciais is organizmo issiplauna ir geru dalyku. Mamai K per visa gydyma buvo pakeliamas sistemomis, todel gydytojas diuretiku naudoti nerekomendavo. Tiesa, mamai irgi tinsta abi kojos, bet nevienodai - operuotos puses daugiau, gydytojai komentuoja, kad operuojant (kadangi isimta gal 12 limfmazgiu) sujudinta limfine sistema, todel gali poveikis skirtis....
Stirprybes jims abems ir gero "poilsio"

tas jai nepades, nes ji ir sanatorijije bendrvo tik su 1 moterimi, su kuria susipazino palatoje onkologineje liginineje. jai bendrauti su tokio pat likimo zmonemis yra nepriimtinas dalykas toks ji zmogus. ji sako, kad jai nesvarbu, jog ir kitiems tas yra, kad ji ne viena... ji sako, kad jai svarbu, kad JAI tai atsitiko ir kitu itorijos jai neidomios. Ji is prigimties yra egocentriskas zmogus ir jos nepakeisi
Papildyta:
Labai dekui Jums visoms uz palaikyma man tai padeda labai. Noreciau, kad mamai tai butu priimtina ir ji su Jumis cia pabendrautu, bet deja...