onkologinės ligos 10

va ir mano mama internetu naudojasi, bet itariu apie liga nesidomi ( truputeli seniau patikrinau ( zinau, kad negrazu )interneto istorijos irasus apie liga nesidomejo )

Gabija teisingai sakote, kad aplinkiniai pradeda vengti, mama irgi tai jau pastebejo netgi pastebiu, jog ir su manim daug kas nebebendrauja nors ir as pati kol kas demesio netrokstu

O as galvociau, kad reikia padeti tokioje situacijoje. Matyti gal ir nieko nenori, bet paverkt ant peties gal ir pavyktu....Palengveja....
Turiu nepaprastai stipria drauge. Jai butent issetine skleroze. Susirgo, kai suneliui buvo 3 men, o sekmadieni svesim jo 11 gimtadieni. Vaiko tevas negyvena kartu. Praktiskai viena su savo liga. Stipriai laikosi. Bet issikalbeti nori...Pasiguosti.....Ir taip pasistiprinti save.

Aš ir taip galvoju.
Na ir kas, kad nenori nieko matyti. Paskambint ir pasiteirauti galima. Pvz. paklausti ar žino apie onkologinių ligonių, sergančių galvos augliais puslapį.
http://kartulengviau.lt/

Jį įkūrė jauna moteris, anglų kalbos mokytoja. Susirgo, kai buvo 27 m. Nori padėti tokiems ligoniukams, kurie ką tik išgirdo apie diagnozę, padėti bendrauti ir nesijausti vienišiems sergantiems, yra gydytojų pasisakymų.

Man kažkaip neteko patirti tokios izoliacijos. Susirgus, sužinoję jaunystės bičiuliai, su kuriais išskyrė gyvenimo tėkmė, skambino, klausė, kaip sekasi, siūlė net materialinę pagalbą. Gavau tiek teigiamo dėmesio, kad pasijutau kaip niekad svarbi, mylima ir visiems reikalinga. Tiesiog padrąsinimai, mes mylim tave, apie tave galvojam, tu mums brangi.
Pamatę mieste, net su skaryte, būtinai užkalbins, paklaus, kaip sekasi, jei net einu susimąsčius. Aš nesu iš labai besiskundžiančių, pasakau, kad sunku, laukiu, kada baigsis gydymas, o tada: turiu tokių planų, pakalbam apie mano planus, norus. Perdėm jie žemiški, aplankyti Nidą, ką nors sau nusipirkti. Tada kalba krypsta apie tai, pasiteirauji kaip sekasi sutiktam žmogui. Turiu artimų, kuriems galiu pasirodyti bejėgė, kai tokia būnu: vyras, draugė. Ši tai kiekvieną sekmadienį, kai tik geriau jausdavausi nusiveždavo į mūsų mėgstamą kavinę pasėdėti, pasišnekėti.
Labai smagu būdavo su šia mano bičiule užsisakius didžiulį desertą, kartu iš vieno indo kabinti ir juokauti, jog moterys, taip darydamos visai normaliai iš šalies žiūrisi, bet, jei tai būtų vyrai....
Nuvažiavom į Palangą ten turim tokią mielą vietelę. Savininkas pamatęs jog su skaryte, trumpam sutriko, vėliau toks dėmesys aptarnaujant, jog net sumišau, malonus tarp kitko. Net sirgdama pasijutau MOTERIM. Stengiuosi šypsotis, jautresnis susigraudena, negąsdina ir tas graudulys. Sakau man viskas puiku, čia tik dabar – sunkiau.
Aš taip tvirtai laikausi artimųjų, draugų, pažįstamų ir forumo dėka.
Kadangi niekad pati savęs neįsivaizduoju kaip vaikščiojančio lavono, gal net mintis nekyla, kad apie mane taip galvoja, gal galvoja. Turiu tokią durną savybę, jei į mane žiūri, tai, vadinasi, gerai atrodau. Nesusimąstau, kad gal kažką ne taip užsivilkusi, pvz. išvirkščią bliuzelę. Yra taip buvę, po to tiek gardaus juoko, pačiai iš savęs. Iš to savo susireikšminimo.
Klinkose matau daug ligoniukų, sunkių, merdinčių. Pagalvoju sunku žmogui, jau savo kelelį baigia. Save įsivaizduoti tokioje būsenoje? Kažkaip ne. Pagalvoju, tai pagalvoju, bet „matyt“, įsivaizduoti -ne. Kažkaip savaime taip.

Na va, mano mamyte jau baige savo chemijos kursa, tyrimai geri, tomografija, echoskopija taip pat geros mts nebedaugeja, ''paleido'' iki gruodzio.
Tik, va kazkoks virusas prikibo...vakar sake gerkle skauda, akys asaroja. Labai neramu pasidare. Kol kas ji liaudiskai gydosi, prasiau, kad nevaiksciotu (ji vel dirba visuose savo trijuose darbuose)kad atsakingiau i save ziuretu, pasisaugotu.
Kaip jus gydotes uzpuolus persalimams?
gal kokiu spec. recptuku zinote?
Aciu

Ačiū mergaitės, taip ir pasielgsiu kiek galėdama palaikysiu draugę( giliai širdyje jaučiu kad taip reikia elgtis) bet norėjosi paklausti ar tai teisingas mano požiūris. Sėkmės jums visoms, sveikatos ir stiprybės

Papasakosiu apie savo vaikystės ir suolo draugę . Mudviejų ta pati diagnozė, tik pernai rugpjūčio mėn. per susitikimą ji buvo sveika, o dabar jau dvi operacijos ir dvi chemo.Bandžiau bendrauti, bet greit jos telefonas nebeatsakė. Sužinojau, kad pasikeitė numerį ir naująjį žino tik jai verslo reikalais reikalingi žmonės ir šeima.

Todėl nėra vienareikšmiško atsakymo norės žmogus bendrauti ar ne.Reikalinga jam tai ar ne. Reikia gal su jo šeima pakalbėti ir pasitarti kokią pagalbą galima pasiūlyti.Tikrai sudėtinga.

Darbe dėl bendravimo nebuvo jokių problemų.Žmonės net domėjosi liga.Viskas vyko labai natūraliai.

O štai kaime jaučiu smalsius žvilgsnius ir matau klaustukus , bet nesiruošiu nieko aiškinti.Tegul žmonės paspėlioja.Visiems bus įdomiau.

nors esu tik sergančios mamos dukra, susidūriau su išskirtinai geranoriškomis aplinkinių reakcijomis. sakyčiau, net netikėtai atradau žmonių, kurie ne tik galėjo išklausyti, bet ir priversdavo (gerąja prasme) išsikalbėti - esu jiems begal dėkinga.

dar kalbant apie ligonių ir sveikųjų atskirtį, mane neramina požiūris, kad onkol. liga - kažkas slėptino. kai Gabija sako, jog nesiruošia nieko aiškinti smalsiai nužiūrinėjantiems kaimo žmonėms, tikiu, jog tai sąmoningai pasirinkta pozicija - ignoruoti nemaloniai nuteikiančius smalsautojus. bet pas mus kiek kita situacija: mama savo ligą pavertė PASLAPTIMI. aplinkybės susiklostė taip, kad teko pasisakyti spėliojantiems artimiesiems (sesei, mamai, dukterėčiai...), tačiau nuo visų kitų slėpė kaip kažką netinkamo. įsižiūrėjusi atidžiau, pamačiau ir daugiau taip besielgiančių ligoniukų. stengiuosi suprasti: taip, mamytė gyvena provincijoje, taip, žmonės ten smalsūs, gausu kalbų ir ne pačių maloniausių apkalbų - kam būtų malonu? tačiau vis bandau tvirtinti, jog tai - tiesiog liga, kaip daugybė kitų, sunkesnių ar lengvesnių, jos nereikia slėpti ar gėdintis. džiaugiuosi, kad mamos požiūris po truputį kinta, iš draugių, su kuriomis paatviravo, sulaukė supratimo ir paramos

noriu pasidalinti džiugesiu - Viešpats atsuko mums šviesąją veido pusę: įtarimus dėl galimų mts kauluose, kuriuos praėjusią savaitę pasėjo kaulų scintigrafija, rentgenas ir KT kol kas paneigė
neurologė taip pat konstatavo, jog atsiradusio skausmo šaltinis (skauda operuotą šoną ir stuburą) ne kauluose anot kitų trijų konsultavusių medikų - skausmo priežasčių gali būti tūkstantis ir viena - chemoterapija, spinduliavimas, operacija... žinoma, jie gali būti teisūs. vis tik tas 'gali būti' pernelyg trapus - kitam antradieniui 'išsimušėme' vidaus organų KT

įdomesnė bendro pobūdžio informacija: neurologei prakalbus apie osteoporozę, kaulų retėjimą, pasidomėjau, dėl kalcio vartojimo. anot jos, labai dviprasmiška situacija, esant metastazių kauluose tikimybei, vartoti kalcį kaip ir rizikinga, bet ji asmeniškai patartų vartoti per dieną vieną kalcio su vit. D tabletę

Liniuote savo draugei patark tik nesioperuot, nes mano anyta turi drauge kuriai pries 10 metu buvo didelis auglis galvoj ir ta diena kuria jai turejo operuot jai istino dantis negalejo operuot, o tos moteris kurios isioperavo jau seniai......O jai auglis jau mazeja ji buvo pas ta Malavicko ar koki Kaune gere pradzioj jo zoles o pati siaip liga visada priimdavo su bajeriu!

Mes ne dievai ir negalima ligoniui duoti tokius drąstiškus patarimus , kaip nesioperuoti, pasitikėti šarlatanu Molovička.Kaip gydytis turi spręsti pats ligonis.
Ar esate pasirengusi prisiimti dvasinę ir moralinę atsakomybę už patarimo pasekmes, nors jis būtų skatinamas geriausių norų?
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra jo turtas .

Na tokiais patarimais tikrai nesiruošiu švaistytis. Vakare lauksiu skambučio žadėjo pati paskambinti, vakar tik parase sms kad nenori su nieku bendraut. Šiandien jai turi daryti MRT.
Manau kad gydyma tikrai turi skirti gydytojas, sutinku, kad galbut nereikia pasikliauti vienu mediku, reikia išklausyti daugiau nuomonių.

nedarykit išvadų pagal vieną atvejį. kaip galima švaistytis tokiais patarimais??????

Sveikos,mergaitės,
Kreipiuosi vėl į Jus,prašydama patarimų,pagalbos.
Deja,prieš mėnesį netekau mamulės-baigėsi jos kova su šia klastinga liga.Skausmas-didžiulis,dar negaliu patikėti,kad jos netekau...Rašau Jums,o ašaros byra.Verkia širdis.Deja,neatlėgo skausmas,o jau kitas beldžiasi...Kartais pagalvoju,už,ką???
Mano anytai buvo daryta plaučių operacija,po operacijos mums pranešė,kad piktybinis.Po to sekė kita opercija-operavo koją,joje buvo skausmingas gūzas.Vėliau sekė dvejonės,kur yra pagrindinis auglys?!!Visa tai tęsėsi maždaug mėnesį.Dar vakar abejojo,o šiandien pasakė IV-ta stadija,kojoje metastazė.Darė plaučių nuotrauką,joje nėra jokių pakitimų.Būtina chemija.Visa tai mes šiandien išklausėme stovėdamos kolidoriuje,paklausiau,kokie vaistai bus leidžiami,bet atsakymą beveik tuo pačiu momentu ir užmiršau.Dar nesupratau,kad prieš chemiją pora dienų bus leidžiami kažkokie vandenys,kad mažiau pykintų.Mastau,gal kokia gliukozę ar druskas???Chemija lašės penkias valandas.Ir išlėkė mūsų daktarėlis,nieko daugiau nepaaiškinęs,nes laiko neturėjo.Aš juk buvau susidūrusi su žarnyno vėžiu,o plaučių man visiška naujovė.
Mergaitės,gal kuri su plaučiais buvot susidūrusi,atsiliepkit.Kokią chemiją gavot,ką dar reikia žinoti kovojant su šios srities vėžiu.
Dėkoju,visoms,kas atsilieps.Stiprybės ir sveikatos Jums visoms.