[quote=Brainwave,2008 10 15, 22:12]
man
atleisti yra sunkioji dalis..
mokausi mokausi mokausi... Vieno zmogaus pakesti negalejau, o jau kad atleisti jam - kazkas is fantastikos srities buvo. Velgi, likimas savo padare.
.. Turiu pasirinkima - arba atleidziu ir islaisvinu save, arba murkdausi su savo neapykanta toliau ir nematau geresnio gyvenimo.
Neįsižeisk, nenoriu mokyti, bet jei pravers mano patirtis mielai pasidalinsiu.Kai įskaudina žmogus supranti, kad jo nepakeisi, bet gali keistis pati, tad skaudžius prisiminimus stngiuosi palikti prisiminimams ir neteikti tam daug reikšmės.T.y laikytis atokiau nuo minčių sukeliančių problemas ir skausmą.
Pirmiausia dažnai kartojau sau, kad AŠ NORIU PASIKEISTI .Po to tokią mantrą; Nuo šiol aš objektyviai ir ramiai vertinu visus mąstymo stereotipus ir noriu keistis.Aš galiu išmokti ir tai darau su džiaugsmu.Mintys man neturi galios, aš renkuosi laisvę. Tik aš sukuriu mintį, tad savo pasauliui esu valdžia ir galia.Mano pasaulis-nuostabus.
Žmogui, kuriam norėjau atleisti mintimis kartodavau:,, Aš atleidžiu tau, kad nesi tokia, kokią norėčiau matyti.Aš atleidžiu tau ir išlaisvinu tave. Šis atleidimas- išlaisvina mane."
Viską reikia sakyti esamuoju laiku, pvz:atleidžiu, o ne atleisiu. Nes sakant būsimuoju laiku viskas nusikelia nžn kada, o norisi rezultato dabar.
Man pavyko po 2mėn atkaklaus darbo su savim, šiandien esu rami-džiaugiuosi, rezultatais. Beja tai citatos iš L.Hay knygos,,Mylėdamas save tu būsi laimingas" man jos labai padėjo.
Visoms linkiu nenuleisti rankų, esat šaunuolės, šilta ir jauku šiuose namučiuose. Džiaugiuosi jus suradusi.Ačiū visoms!