QUOTE(trude @ 2008 10 06, 15:03)
Nu suprantama, kad vis dar susitaikymo procesas nesibaigęs ir man skaudu, kad ji negali tiek kiek kiti vaikai jos amžiaus. Bet taip pat tenka girdėti labai užgaulius atsiliepimus tokių žmogiukų kaip ji atžvilgiu, .
apskritai į žmones su negalia dar požiūris gan netolerantiškas. Va tada tai ir prasideda visokios baimės, dėl jos, dėl savęs, nes kaip ji be manęs
Manau, kad suprantu kaip jautiesi ir palaikau tave visaip kaip
Mano dukryte pateko i nelaiminga atsitikima ...todel dabar, del randuku, tenka pastoviai kesti aplinkiniu zvilgsnius, klausimus, patarimus ir t,t, ir pan...
Zinau, kad tai nera tas pats...bet pati bejegiskumo jausma suprantu kaip mama....
Bet dabar kazkaip uzsiauginau stora oda ir nekreipiu demesio. Nebegalvoju apie kitus, o tik apie mus su dukrele - kur ir kaip mums linksma ir gera. O mintyse ne uzgaulius zodzius perkratineju, o planuoju ateiti
Kur vaziuosim, ka veiksim ir pan...
Dar stengiuos buti su tais zmonemis, kurie mane palaiko. Neinu ten, kur susilaukiu tik smalsumo ir uzuojautos. Tam dar nepasiruosus...zodziu vengiu tu zmoniu ir vietu, kuriuose esu priversta jaustis apgailetinai...
O kadangi dirbu su savim
tai tokiu vietu vis mazeja
Supranti ka noriu pasakyt ....
Merginos teisios: Pirma turi pamilti save, savo gyvenima toki koks jis yra ir tik tada pradeti keistis - is meiles, o ne is pykcio