Mes esam pozityvistės !

...ir nenori to idealizmo atsisakyti...?




...norėti galima ir reikia, bet paklauskim savęs kaip jaustumėmės, jei tie norai neišsipildytų? jei kiek pasikeiktume ir užmirštume (be jokios nuoskaudos širdį), tuomet OK- norėkim į sveikatą ir vizualizuokim, bet jei norui neišsipidžius jaustumėmės žlugę, apvilti, nelaimingi, prarastų gyvenimas prasmę ir pan, tuomet jau negerai

na, nzn dėl to ryšio tarp vizualizacijos ir idealizacijų... kiek mano protas išneša, tai sau paaiškinimą aš turiu ir ryšį matau labai aiškiai.. bet gan sunku paaiškinti, tai daugiau gal nujautimas dabar mazgys neleidžia, gal vėliau pabandysiu kažką parašyti kaip aš įsivaizduoju..

nu nezinau,as bent isivaizduoju,kad mano norai zemiski yra,gi nenoriu,kad istisai vasara butu,arba,kad saule diena nakti sviestu ar dar kazkas panasaus.......Butu labai idomu suprasti ta riba tarp realybes,pozityvizmo ir idealizacijos.O dieve,gal as is tiesu idealiste ir tik padebesiais skraidau Jau susipainiojau visai

oi,negalvok taip,jei pradėsi nuolat sau dėl to sukti galvą-nukvakšėsiu ir dar užplauks voskios baimės,nerimas,kad liksi viena...gi man taip pat.Atrodo sunku patikėt,kad dar ką kito gali sutikt,kad jau viskas,galima save laidoti,bet kita vertus,aš įsivaizduoju:jei aš būčiau prie mirties slenksčio ir prisiminčiau tokį savo gyvenimą-graužulio,savęs gailėjimo kupiną-geriau būčiau mirus anksčiau,nespėjus to suprasti ir pajautus didžiulį apmaudą....
gyvenimas gi toks kupinas netikėtumų-rasim mes tas puseles.Pagalvok-juk kaip tokia nuostabi mergina liktų viena?niekaip

Sutinku ,mes esam tokios nuostabios ir tikrai rasim sau kitas puseles,tik reikia sulaukti tinkamo laiko

QUOTE(daiwulencija @ 2008 09 30, 20:20)

...ir nenori to idealizmo atsisakyti...? 

Neišeina. Esu įsitikinus, kad tas idealizmas man padeda kurti gyvenimą tokį, kokio noriu..

QUOTE(winona @ 2008 09 30, 20:44)

oi,negalvok taip,jei pradėsi nuolat sau dėl to sukti galvą-nukvakšėsiu ir dar užplauks voskios baimės,nerimas,kad liksi viena...

Kaip suprantu, čia kalbi apie žmogų kaip apie partnerį? Jei dėl to, tai antrą pusę aš turiu. O ta citata turėjau omeny apie žmones - tuos, kurie supa mane aplinkui. Na, kad negalėčiau viena pasaulyje gyventi, kad noriu padėti žmonėms esant sunkumams, taip pat kad ir jie man padėtų

Kažkas tokio. Sunku šiandien dėstyti mintis.

Kaktusiuk- siandien knygom nebetiki- na ir netikek. Isgyvenk tuos tamsius jausmus, paanalizuok is kur jie kyla? Kazkas gyvenime einasi ne taip kaip tikejaisi? Arba norejai? Kazkas iskaudino? Jei taip atsitiko- neneik to, o priimk, kaip gyvenimo patirti. Neigiama patirtis tai pat patirtis, bet tai nereiskia, kad nebus teigiamu patirciu. O kai priimsi tai, kaip vykusi, ar tebevykstanti dalyka, pagalvok kaip ji isspresti. Pzityvizmas ne tik ideja, kad apie kazka vizualizuodama kazka pasieksi, bet ir taip pat optimizmas. Tamsiausias laikotarpis yra pries ausra.
Is tiesu , kaip kazkuri is mergaiciu sako- pabandyk padeti kazkuriam zmogui isigilinusi i jo problema. Pamatysi, kaip tavo problemos bent jau laikinai pasitrauks i sali ir pasijausi geriau, kad kazkam padejai. Ilisk i karsta vonia su kokia kvapnia druskele ir gera muzika. Arba su gera knyga- yra serija "buljonas..." (vietoj... sirdziai, draugystei ir kt), ji gerai nuteikia. Pasivoliok lovoje ziuredama gera filma. Na o jei jauti, kad grizta depresija, jei ji tikrai buvo pas tave (tiesiog nezinau, ka vadini depresija, ar liga ar bloga nuotaika), tai nelauk ir nueik pas daktara, gal paskirs kokiu nors lengvesniu raminamu vaistuku ar kazko kito ir iseisi is tos busenos, kol ji neisisenejo.

[quote=Kaktusė,2008 09 30, 19:26]
O ką darei, kad mastytum pozityviau? Filtravai mintis, jei pagalvodavai ką neigiamo, tai staiga pakeisdavai mintį į teigiamą? Ar kaip nors kitaip?
Tiesiog pasakiau sau is ryto grieztai "Uztenka tu snargliu...daryk ka nors, perzenk per savo jausmus...reikia ne guosti save, o veikti...nes taip ir sedesi baloje...o tu toookia jau didele.kaip negeda.."
Kiekvienas musu veksmas..zodis...zvilgsnis..kaip mes bendraujame su kitais kuria musu ateiti...tai reiskia ir savo laime galiu sukurti tik as...daugau niekas...Kai pasilieki visai vienas tai suprasti yra paprasciau...Net mylimas zmogus gali dingti ir palikti tave viena...Nors mes esam ir "prie pozytivisciu"' pasakysiu viena ..tiesa...'KITIEM YRA NUSISPJAUTI KAIP TAU SEKASI, VISI GALVOJA APIE SAVE...ir tai normalu, tai gyvenimas...Todel niekas kitas nepadarys is jusu pozytivisciu..tik jus pacios...Kai galvoju apie tai, gaunu tam tikros, nors ir kazkuria prasme gal neigiamos enegrijos...Bet atsiranda kazkokia jega....ir as pradedu...buti linksma pati su savim,..Net gi jeigu nieko nera salia galima pasijuokti kai ziuru kazkokia komedija...ar gyvenime pamatau juokinga situacija...As save nestabdau, leidziu sau atsipalaiduoti ir pasijuokti...Ir stengiuosi, kad pas mane butu daugiau tokiu smulkiu teigiamu akimirku...Ir prisiminti tokias minutes kuo ilgiau..Po to jas net prisimenu po tam tikro laiko...Ir jau po trupuuuti... turbut pradeda veikti traukos jega...sipsenele prie sipseneles...Zodis+zodis...., 2 minutes geros nuotaikos +2 minutes geros nuotaikos...ir po truputi turetu pasikeisti kazkas daugiau manyje.
Kazkur skaiciau, kad musu gyvenimas yra - musu iprociai...ka mes dazniausiai pakartojame...tai vieni turi daugiau teigiamu iprociu : juokauti, buti atviriems...Kiti neigiamu: kapstytis pastoviai savo jausmuose,...atsiminti tik blogiausia, nagrineti tik blogiausia...
Tai labai noreciau pakeisti savo iprocius...manau gyvenimas pasikeistu labai

aš visad buvau nihilistė, tačiau pasidarė per sunku. bandau jungtis prie jūsų pozityvisčių ir po truputį keisti savo požiūrį į gyvenimą. taigi, sveikos

Kaktusiuk, tau siltas apkabinimas
YRA OK JAUSTIS TAIP , KAIP TU DABAR JAUTIESI, girdi?
Manau, siame etape tau reikia duoti savo protui atostogas ir nesistengti pozityvintis. Tiesiog leisk savo mintims iseiti, stebek jas is sono, bet nereaguok i jas. Nesigasdink ju. Depresija prasideda, kai tu kovoji su jomis. Neuzsikabink uz ju, tiesiog stebek -tipo, na ka jus dar man pasakysit. Leisk toms siuklems palikti tave, issivalyti. Pajusi palengvejima, ir tada leisi sau spresti, ka nori daryti toliau.
SPORTAS, SPORTAS, SPORTAS! Nueik i baseina, i sporto sale - per prievarta, paprakaituok ir pasijusi nauju zmogumi.
Visos mes tave labai mylyme

Labas rytelis

Na, pavyzdžiui, palieka mylimas žmogus, arba pradeda gerti, pas kitas vaikščioti ir pan. Pagal Svijašą ir Lazarevą tai būtų tarsi moters idealizacijų griovimas. Matyt tai moteriai yra labai svarbu pilna šeima, geras vyras. Ji susikūrusi savo šeimos modelį ir negali įsivaizduoti kitaip.. smerkia geriančius vyrus ir pan. Galbūt jos tėvų šeimoje buvo prasti santykiai ir ji giliai širdį tėvus (ar vieną iš jų ) smerkia iki šiol ir yra sau pasižadėjusi, kad jokia kaina nedaleis tokios pačios situacijos savo šeimoje. Tai jau yra idealizacija. Mes atsisakome priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tada prasideda idealų griovimas... Viskas vyksta priešingai negu norėtume... ir vyks tol, kol priimsim gyvenimą su jo visom spalvom... Ty siekti geriausio REIKIA, bet nereikia iš to daryti tragedijos jei nepavyktų... čia turi būti kaip žaidime: ar labai pergyvenam pralošę šachmatų partiją...? tam kartui, o po to pamirštam ir susitaikom... gyvenime turėtų būti panašiai.. Ty. negalima nieko smerkti (netikusių santykių, tam tikrų žmogaus savybių ir pan)...

Kaip ta situacija atrodytų pvz pagal Merphy? Jis tikriausiai sakytų, jog mums tie santykiai buvo labai svarbūs ir bijojom juos prarasti.. jei ne išoriškai, tai bent giliai viduj tikrai jautėm baimę jų netekti... arba smerkėm tam tikrą situaciją, žmonių ypatybes, silpnumą, neištikimybę ir pan.... o kaip žinia, pritraukiam ne tik teigiamus bet ir neigiamus dalykus... traukos dėsnis veikia norim ar nenorim mes to.. todėl jei kažką smerkėm ar bijojom, tą ir pritraukėm...

man atrodo esmė čia rišasi tuose aiškinimuose, tik aiškinama iš skirtingų pozicijų, skirtingos metodikos taikomos ar pan... nors kitą kart gali būti kad mes kažką suvizualizuojam pasitelkę valią, bet jei esam per daug idealizuojantys tą "kažką", tai netrukus arba vėl prarasim, arba pasireikš "auklėjimas " per kažkur kitur... jei norim ilgalaikių teigiamų pokyčių manau reikia pakeisti požiūrį iš esmės, o ne tam kartui suvizualizuoti ką nors... nes nepasikeitus kad ir suvizulalizuosim, bet dar klausimas ar tai mus padarys laimingus, ar nesukels dar daugiau problemų....?

na, štai maždaug tokie mano pamąstymai.. dabar tokias išvadas esu padarius pagal tą literatūrą kiek esu skaičius...



Papildyta:



jei tikrai užgimė noras keistis viduje- visada prašom į mūsų ratą
Papildyta:
O kaip su užduotėle šiandien?

ir kaip sekėsi vakar? na, mamo pasilepinimas pasireiškė tuo, jog vietoj to, kad dirbčiau mažiui miegant (nes kai nemiega prie kompo sėdėti l.sudėtinga), pasiziurejau filmą "ka turime zinoti apie save ir pasaulį"

Gal sakau šiandien suraskim 10 dalykų, už kuriuos esame labai dėkingos ..? pastebėkime tuos dalykus ir iš širdies pasistenkime pajusti dėkingumą
... nes paprastai pastebim tik tai, kas blogai... šiandien pažvelkime kitu kampu ir atkreipkime dėmesį į tai, ką turime nuostabaus

kaip manot?

Labas rytas,
gera ideja Pabadysime

Labukas

žiūriu pražiopsojau idomius pokalbius, labai daug norėjau pakomentuot, bet laikas spaudžia, žodžiu šaunuoliukės jūs, labai smagu matyt kaip tobulėjat visos, nerealios jūs

Va dar ką norėjau pridurt, bandant suprast tą pamoką, kurią mum duoda už kažkokias idealizacijas ar smerkimą, labai svarbu yra atleist tiem kuriuos smerkėm, o tuos, kuriuos idealizavom (tai gali būt ne tik žmonės, bet ir kažkokios situacijos, gyvenimo būdas ar dar kažkas) priimt tokius kokie jie yra ir nesistengt pakeist, nes pakeist galim tik save, o kiti pasikeist gali tik kai patys to nori. Kai ištekėjau ėmiausi auklėti vyrą, nes labai nepatiko kai kurios jo savybės, tada man visiškai normalu atrodė ir tai turėjo pasėkmes, Ačiū Dievui laiku viską suvokiau ir pasimokiau iš tos pamokos. Dabar priimu savo brangūjį tokį koks jis yra ir jau senai net nebepastebiu to jų savybių, kurios kažkada erzindavo ir trukdė gyvent.

O dėl to tikėjimo, ką dar norėjau senai papasakot, žodžiu pamąstau apie savo gyvenimą nuo vaikystės, kad labai daug dalykų gavau, nes labai norėjau ir tikėjau, bet tada dar nieko apie pasąmonės galias net nenutuokiau tai gaudavosi nesąmoningai.
Pavzdžiui nuo 7 klsės žinojau, kad studijuosiu vieną dalyką, bet niekada negalvodavau ką, dirbsiu baigus ar pan. visi sakydavo, oi mažute tavo norai dar keisis ir keisis, bet ne, taip ir buvo, baigus 12 padaviau tik į tą vietą prašymą, o tada buvo nemažas konkursas ir dar stojamieji, bet aš įstojau. kadangi galvodavau tik apie įstojimą, o ne apie tolimesnę ateitį, tai po metų mečiau, stojau kitur, bet tai ko norėjau išsipildė.
Dėl vaikų taip pat visada norėjau porelės pirma berniuko paskui mergaitės, visada labai žavėdavaus mažais berniukais tokiom didelėm išraiškingom akim, o mergaitės su garbanėlėm nu šakės kaip gražiai atrodydavo, tiesiog labai žavėdavaus gera būdavo pasidžiaugt ir tiek. abu mano vaikiukai tokie ir yra. dukrytė net neįsivaizduoju iš kur garbanota, nes nieko nėra giminėj. nesakau, kad būtinai norėjau tokių ir būčiau nusivylus jei būtų kitaip, jokiu būdu tiesiog leisdavau sau pasvajot ir vėliau nesukdavau dėl to galvos. va čia gal ir yra skirtumas tarp idealizacijos ir vizualizacijos. kai idealizuojam tai norim tik to ir jokiu būdu ne kažko kito, o kai vizualizuojam galvojam apie tai ko norim, bet nesukam galvos kas būtų jei to negautumėm.

Na ir pavariau

Dėl užduoties , ir esu dėkinga, jum brangiosios, kad esat jūs tokios nuostabios

dar norėjau pridurt dėl tų savo studijų gal būt tai buvo mano idealizacija ir aš dėl to netekau, nes mečiau dėl tam tikrų priežasčių. dėl to dalyko tai nepasakyčiau, kad nesvarbu man buvo kas būtų jei neįstočiau, nes norėjau tik ten ir niekur kitur.