Paauglystė

Štai apie ką kalbu:
Pagalbininkas nusivylusiems tėvams
2009'11
RAMUNĖ ŽUMBAKIENĖ

W. Churchillis yra pasakęs: „Mes sukuriame struktūras, o tada struktūros sukuria mus.“ Tai visiškai tinka ir auklėjant vaikus. Santykiams dar niekada nepakenkė aiškumas, kas ir ką turi atlikti, kas ir už ką yra atsakingas.
Tėvai, kurie kreipiasi pagalbos į psichologą, nes nebesusišneka su savo nepaklusniais vaikais, paprastai jau būna išbandę begales būdų jiems drausminti ir galų gale lieka nusivylę, išgyvena kaltę, bejėgiškumą ir pyktį. Jiems atrodo, kad situacija yra beviltiška, vaikai elgiasi kaip nori, o jie patys kartkartėmis (priklauso nuo turimų jėgų kiekio) priversti būti savo vaikų budeliais. Dažniausiai tėvai pasakoja, kad daugiausia jie savo vaikus yra drausminę mušimu, atskyrimu nuo kitų, privilegijų atėmimu, o ypač pamokymais. Iki tam tikro momento visos šios priemonės padėdavo, bet, dideliam tėvų nusivylimui, ne ilgam. Jei atsidūrėte panašioje situacijoje ir galvojate, kad tik stebuklas gali jus išgelbėti ar bent jau šiek tiek pakeisti situaciją, šis straipsnis ne jums. Jis skirtas mamytėms ir tėveliams, kurie pasirengę pokyčiams patys, tik jiems trūksta aiškios krypties arba koncepcijos, arba tiesiog logiškos sistemos.
Amerikiečių mokslininkai yra įrodę, kad vaikams, kurių namuose buvo sukurta tam tikra struktūra, ne tik labiau sekasi gyvenime, bet ir jų ryšys su tėvais yra glaudesnis. Kai vaikui nurodomos elementarios taisyklės ir vyksta nuolatinė taisyklių vykdymo priežiūra, lieka mažai vietos nerimui ir vaikas auga saugesnėje aplinkoje.

Kas veiksmingiau už mušimą
Dauguma tėvelių yra įsitikinę, kad nepaklusnaus vaiko mušimas - pati veiksmingiausia priemonė. Tačiau, dideliam savo nusivylimui, jie jau žino, kad tai veiksminga tik tuo momentu, ypač siekiant sustabdyti nepageidaujamą vaiko elgesį. Šis tėvų elgesys nemoko vaikų elgtis tinkamai. Mušimas tik didina augančią neapykantą savo tėvams ir įtvirtina žinojimą, jog teisus tas, kuris fiziškai stipresnis. Retas tėvas džiaugiasi, kad nesusivaldė, pritrūko kantrybės ir nerado jokios alternatyvos kitaip sudrausminti. Dažniausiai jie sako: „ir teko vaiką mušti“, „buvau priverstas mušti savo vaiką“ ir pan. Jie teisinasi, nes išgyvena kaltę („Kiek kartų sau kartojau, kad savo vaikų nemušiu!“). Šis nemalonus kaltės jausmas persekioja ir tuos tėvus, kurie siekia demokratiškai (kai vaikams suteikiama galimybė išsakyti ir apginti savo nuomonę, diskutuoti) auklėti vaikus ir nepastebi, kaip jų demokratija nejučia virsta visiška laisve bei atviru lauku vaikų gudrioms, manipuliacinėms taktikoms. Pavyzdžiui, vaikas gali sakyti: „Vakar manęs nebaudei, kad erzinau sesę, todėl visiškai neteisinga mane varyti į savo kambarį šiandien." Vaikai lyg vaikščiojantys kompiuteriai sugeria jiems išsakomas instrukcijas ir tuoj pat puola savo tėvus, jei jie nėra nuoseklūs ar dvejoja.

Tad nuo ko pradėti? Aišku, kad nuo tvarkos. Kitais žodžiais tariant, nuo sistemos, kuri padėtų įvesti tvarką ne tik kambariuose, bet taip pat vaikų ir tėvų tarpusavio santykiuose. Sutrumpintai tai vadinama EUS - elgesio ugdymo sistema.

EUS - kas tai?
Turbūt nesuklysiu, kad nors kartą kiekvienam yra tekę rinkti kokius nors pliusiukus ir minusiukus, saulytes ir debesėlius, linksmus ir liūdnus veidelius ar kaip kitaip žymėti lentelę su atskirais langeliais, žyminčiais atliktą ar neatliktą veiksmą. Jei esate tai patyręs, nusišypsosite ir pagalvosite „žinau, žinau". Tai ir yra elementarios elgesio ugdymo sistemos pavyzdys. EUS prasideda nuo savistabos. Kiekvieną dieną tam tikri veiksmai (sutarti iš anksto) pažymimi lentelėje. Rezultatai sumuojami, darosi aišku, kas, kiek ir kaip atlikta. Nuo to priklauso bausmės, apdovanojimai, paskatinimai, privilegijų kiekis. Paprastos elgesio ugdymo sistemos pavyzdį pateikiame ir prie šio straipsnio.
Abejojate, ar tai veiksminga? Tiesiog išbandykite. O kol neišbandėte, pasvarstykite, ar vaikas sugeba vertinti tvarką, jei nėra patyręs betvarkės pasekmių? Ar vaikas turi išmokti jos laikytis per patirtį, veiksmus, ar per žodžius? Viliuosi, jog pritariate šiai minčiai: įvertinti galimybę nusiplikyti, įsidurti aštriu daiktu, nuvirsti nuo dviračio vaikas pradeda tik tuomet, kai pats tai patiria. Taip jis išmoksta paklūsti gamtos dėsniams ir logiškoms pasekmėms. Tėvams belieka panaudoti tam tinkančias aplinkybes, kurios moko ir padeda įgyti patirties.
Elgesio ugdymo sistema - tai tas pagalbininkas tėvams, kuris padeda keisti vaikų elgesį, o tėvams - nustoti bambėti, moralizuoti ir mušti savo vaikus. Namų ruošos darbai, kuriuos tėvai ketina skirti vaikams, gali būti sugrupuoti ir paminėti kartu arba atskirai. Prieš pradėdami taikyti elgesio ugdymo sistemą, pasistenkite lentelę sudaryti kuo paprasčiau ir tiksliau. Jei paliksite nors truputį vietos neaiškumams, vaikai galės žaisti taisyklėmis, jas keisti, kaip panorėję. Geriau, kad būtų viskas iki smulkmenų aišku, ką ir kaip vaikas turi padaryti.
Į sąrašą svarbu įtraukti pačius svarbiausius reikalavimus, kasdieninius, neišvengiamus įpareigojimus. Atkreipkite dėmesį, jog pradinukų užduotys turėtų būti labiau susijusios su tvarka ir higiena, o paauglių - su namų ruoša: miegamųjų, virtuvės, vonios tvarkymu. Elgesio ugdymas gali būti veiksmingiausias, humaniškiausias ir paprasčiausias būdas, padėsiantis jums pakeisti vaikų netinkamą elgesį ir požiūrį.

Kaip tvarkytis su kasdienėmis pareigomis?
Pradėkite savo ugdymo sistemą nuo tų dalykų, kuriuos nuolat kartojate. Kasdienes pareigas surašykite vertikaliai, kad jums būtų patogu kasdien žymėti, kaip darbas atliktas. Jei darbas atliktas teisingai, laiku ir be triukšmo, lentelėje prie užduoties rašykite sutartinį ženklą (pvz., „*“). Jei darbas atliktas blogai, ne laiku ir ne geranoriškai, rašykite kitą sutartinį ženklą (pvz., „X“ ). Vaikas tą darbą vis tiek turės atlikti, kitaip gaus baudos tašką grafoje „Blogi taškai; nedarymas kaip sutarta". Tai skatins nesipriešinti, nes vaikas susidurs su pasekme, kad darbas turi būti padarytas taip, kaip reikalaujama, kaip iš anksto buvo sutarta.
Pareigos, kurioms atlikti yra nustatomas laikas, turi būti atliekamos su žadintuvu: tiesiog sutartam laikui nustatykite skambėjimą. Taip vaikai mokysis vertinti ir jausti laiką, jo trukmę. Jei tai buvo kambario tvarkymas, po skambučio smulkmeniškai patikrinkite, ar viskas sutvarkyta. Jeigu rasite nors vieną daiktą ne vietoje, užduoties neįskaitykite, kitaip kitą dieną rasite ne vieną, o kelis daiktus. Jei sutarta namo grįžti iki 18 val., tai laikas turi būti fiksuojamas laikrodyje, kuris kabo ant sienos namuose, o ne ant vaiko rankos ar mobiliajame telefone (įvertinkite vaikų gebėjimą gudrauti!).
Prieš pradėdami taikyti elgesio ugdymo sistemą tiksliai apibrėžkite ir su vaiku išsiaiškinkite visas pareigas, kad jam nekiltų abejonių, ką reikia padaryti, norint gauti žvaigždutę. Taip pat susitarkite, ar vaikas pats turi žiūrėti į lentelę ir neliepiamas viską padaryti, ar jūs jam priminsite. Paprastai pirmas dvi savaites tėvai mielai vaikui primena, ką jis turi padaryti, o vėliau pasako, jog jis pats bus atsakingas ir niekas nebeprimins. Visi langeliai turi būti užpildyti. Jei tą dieną, pavyzdžiui, yra šeštadienis ir pamokų daryti nereikia (viskas jau paruošta iš vakaro), tam punktui skiriama žvaigždutė.
Labai griežtai skirkite baudos taškus, nes jeigu vaikas pajaus, kad patys nesilaikote susitarimo, visas planas žlugs ir elgesio ugdymo sistema bus neefektyvi. Jei jau tris kartus pakartojote sūnui, kad pasidėtų kuprinę į vietą, ir pažymėjote trečią baudos tašką iš eilės, galite tiesiog 10 minučių vaiką izoliuoti, kad jis pabūtų vienas. Jeigu ir po to jis tvirtina „tuoj“, bet užsispyręs nieko nedaro, negailėkite baudos taškų. Norint išvengti vaikų nusistatymo „vis tiek jau diena bloga ir nieko nebedarysiu“, galima pasakyti taisyklę: „Jei sūnus ar duktė darbo dieną gaus daugiau nei devynis baudos taškus, o savaitgalį ar per atostogas vienuolika, visą likusią dienos dalį turės praleisti savo kambaryje.“ Tai paprastai padeda išvengti problemos (jei ne iš karto, tai patyrus bent keletą kartų iš eilės). Tik būkite nuoseklūs. Jeigu vaikai pešasi, baudos taškai skiriami abiem. Tuo atveju, jei kitas vaikas dar ikimokyklinio amžiaus, jis gali rinkti blogų ir gerų darbų žetonus. Sakykime, už gerus darbus - geltoni, už blogus - juodi.
Jei vaikas gavo apdovanojimą už visos savaitės nuopelnus, tarkime, šeštadienį, bet būtent tą dieną surinko daugiau nei 6 baudos taškus dar iki pietų (tai reiškia, kad ši diena bloga), jokiu būdu neatimkite jau pelnyto apdovanojimo.

KASDIENIŲ PAREIGŲ PAVYZDYS PRADINUKUI
Be ginčų eiti laiku miegoti.
Laiku keltis.
Apsirengti (per kelias minutes).
Pasikloti lovą (per 5 minutes).
Pasidėti pižamą (per 5 minutes).
Išsivalyti dantis, nusiprausti, susišukuoti.
Po pusryčių palikti tvarkingą virtuvę.
Laiku ir nedejuojant išeiti į mokyklą.
Grįžus iš mokyklos tvarkingai pasidėti kuprinę.
Geranoriškai paruošti visus namų darbus.
Iš lauko grįžti iki 18 val.
Sudėlioti daiktus į vietas (per 10 min.).
Susitvarkyti miegamąjį.
Pasiruošti kitai dienai drabužius.
Nusiprausti po dušu ir sutvarkyti vonią.
Išsivalyti dantis.

KASDIENIŲ PAREIGŲ PAVYZDYS 5-12 klasių moksleiviams
Be triukšmo eiti miegoti.
Laiku išeiti į mokyklą.
Pasikloti lovą.
Atlikti kasdienes mokyklos užduotis.
Persirengti mokyklinę uniformą.
Paruošti namų darbus.
Iš lauko grįžti iki ... val.
Sudėlioti daiktus į vietas (per 5 min.).
Susitvarkyti miegamąjį.
Išsivalyti dantis.
Sutvarkyti vonią.
Visus darbus baigti iki 21 val.

Apdovanojimai
Kokius skirti apdovanojimus kasdien ir po savaitės, aptarkite kartu su vaiku savaitgalį. Jūsų vaikas yra geriausias idėjų šaltinis, nes kiekvienam patinka skirtingi dalykai. Paprastai mažesnieji džiaugiasi iškylomis su vaišėmis, prizais (visokiais mažmožiais), lipdukais ir galimybe žiūrėti TV ar žaisti kompiuterinius žaidimus. Vyresnieji labiau vertina įvairius skanėstus, galimybę žiūrėti TV, ilgai vakaroti ir kalbėtis su draugais, juos kviestis į svečius ar būti pas juos. Apdovanojimams tinka viskas, kas džiugina jūsų vaiką, o ne tai, kas, jūsų manymu, būtų jam naudinga.
Kai kurie kasdieniai apdovanojimai vilioja vaikus, bet jums gali būti per sunku juos įgyvendinti. Vienas iš tokių gali būti tėvų skiriamas laikas, tai yra kai vienas iš tėvų pusvalandį skiria tik vaikui ir vakare jie abu žaidžia jo mėgstamus žaidimus. Vaikams tai be galo patinka, bet jums tai gali būti sunku įvykdyti. Jeigu siūlysite tai kaip apdovanojimą, visada turėsite rasti laiko, o ne žadėti tai padaryti rytoj ar kitą dieną.
Vietoj vadinamųjų žetonų galite patys susigalvoti kokius tik norite kasdienius kaupiamus taškus. Juos galima, laikantis susitarimo, į ką nors keisti. Pavyzdžiui, sukauptus pinigų žetonus į realius pinigus, taikant iš anksto numatytą keitimo kursą (čia atsižvelgiant į galimybes). Iškeistus pinigėlius vaikai turėtų panaudoti jau savo nuožiūra, be jokios kontrolės. Gali būti, tarkim, atskiri rūbų pinigėliai, už kuriuos vaikas gali pirkti tuos rūbelius ar aksesuarus, kurie galbūt jums visiškai nepatinka, o vaikui jie - būtinybė.
Savaitės apdovanojimai skiriami pasibaigus penkioms darbo dienoms ir tik tuomet, kai jos visos įvertintos „gera diena“. Čia labiausiai tinka pramogos, pasimatymai su draugais, bet kartu galioja ir kasdienės pareigos.
Kada būtina taikyti elgesio ugdymo sistemą?
Jei perskaitęs straipsnį vis dar abejojate, ar reikalinga jums EUS, perskaitykite iki galo šį skyrelį. Kai tėvams trūksta kantrybė kiekvieną vakarą su vaikais ginčytis, kas suplaus indus po vakarienės, užtenka tik sudaryti aiškų indų plovimo grafiką. Tai gali būti elementari lentelė, kai nustatytas „budėjimas“ kiekvieną ar kas antrą dieną, ar kas savaitę. Čia gali būti naudojamas paprasčiausias žymėjimas “„+“ (atlikta) ir „-“ (neatlikta) arba su komentarais, pavyzdžiui: „ ir nušluostė stalą“, „ir išplovė grindis", „viskas buvo labai švaru“, „liko neišplautas tėčio puodukas“ ir pan.
Elgesio ugdymo sistema yra būtina, jei tėvai nebesusišneka su vaikais dėl elementarios tvarkos. Taip pat jeigu vaikai nuolat išsisukinėja, dažniausiai tik daug žada, bet nieko realiai neįvykdo, o tėvai savo reikalavimais yra nuoseklūs. EUS pravers, jei metodai, naudojami siekiant keisti vaiko elgesį, veiksmingi tik vieną-dvi dienas, ir daug laiko sugaištama moralizuojant ir sakant: „na, kiek tau galima kartoti", „kada gi tu suprasi, kad reikia susitvarkyti“ ir pan. Ypač elgesio sistema reikalinga, jei tėvai vis dažniau galvoja, jog reikia vaiką kur nors išsiųsti (pas senelius, į stovyklą, pas draugus, o dar geriau į kokią nors karo mokyklą ar internatą), nes jo elgesys įgrisęs iki pažaliavimo, nors patys tebemyli savo vaiką. Ji būtina ir esant beviltiškai situacijai, kai vaikai išties daro ką nori, kaip nori ir kada nori, kai negalioja jokie susitarimai, o tėvai nebemato galimybių gražiai sutarti su savo vaikais.
Naudodami EUS tėvai nebesijaučia tokie blogi ar nevykę, nesugebantys pritaikyti jokių efektyvių metodų. Jie yra priversti būti nuoseklūs, o galų gale baudžia ne tėvai, bet sistema.

Dar vienas straipsnis, matyt ejes pries tai:
Mylėti + drausti ≠ bausti
2009'01
RAMUNĖ ŽUMBAKIENĖ

Labai dažnai savo darbe susiduriu su tėvelių, ypač mamyčių, skundais, kad per daug vaikus lepino, per daug jiems leido, o dabar nebesusišneka. Jie teisinasi, kad atidavė visą savo meilę, o vaikai atsikalbinėja, neklauso, nevykdo jokių jiems skiriamų užduočių ar įpareigojimų. Tuo metu prieš save matau nusivylusius, praradusius tikėjimą, kad meilė gali viską, tėvus.
Dažniausiai besikalbant paaiškėja, jog meilės jie nesieja nei su disciplina, nei su kupinu išbandymų procesu. Tačiau meilė tiek vaikams, tiek savo gyvenimo partneriui yra ne duotybė, o begalinis kūrybinis procesas, reikalaujantis nemažai dėmesio ir pastangų.
Vienas meilės aspektų yra disciplina (žurnalo „Aš ir psichologija" antrame numeryje aprašyti kiti aspektai: akių ir fizinis kontaktai bei sutelktas dėmesys). Ji apima mokymą savo pavyzdžiu, pamėgdžiojimą, auklėjimą žodžiu, derybas bei susitarimus - visa, kas apibūdina elgesio suvokimą. Čia vienodai reikšmingas ir tėvų (tai susiję su savistaba ir savikritika), ir vaikų elgesys (tai susiję su drausminimu).

Bausmė - dar ne disciplina
Disciplina - tai ne bausmių sąrašas. Bausmė čia tik viena ir tikrai ne pagrindinė sudedamoji dalis. Ji dažniausiai sukelia priešiškumą ir skatina keršyti, bet nemoko tinkamai elgtis. Kai vaikas blogai elgiasi, reikėtų savęs paklausti: „Ko mano vaikui reikia?" Deja, dažniausiai tėvai iškelia kitą klausimą: „Ką aš galiu padaryti, kad pakeisčiau vaiko elgesį?" Šis klausimas priveda prie bausmės. Esant tokiai situacijai, sunku galvoti apie tikrus vaiko poreikius, mes tesugebame jam pliaukštelėti arba nusiųsti į savo kambarį. Vaikas niekada nesupras, kad yra mylimas, jei į jo blogą elgesį bus taip atsakoma. Jei užduosime sau klausimą: „Ko vaikui dabar reikia?", tai mūsų kiti veiksmai bus logiška šio klausimo tąsa. Tik išsiaiškinę, ko vaikui reikia, suteikę galimybę pasijusti tikrai mylimam, mes galėsime pakeisti jo elgesį.
Drausminimo situacijoje jums būtina išlaikyti tėvo poziciją1 ir įsitikinti, kad ne jūsų meilės (akių kontakto, fizinio kontakto, dėmesio) vaikui trūksta, kad jis saugus, sveikas, sotus, nepavargęs. Kai šie pagrindiniai vaiko poreikiai yra patenkinti, jis klausys, ką jam sako tėvai. Tuomet belieka mažamečių veiksmams nurodyti kryptį - įvardyti galimas pasekmes, jeigu jie nesiliaus blogai elgtis. Tai tėviška pozicija - siekti situacijos aiškumo. Tačiau jeigu jūs patys elgiatės tik vadovaudamiesi emocijomis, nesulauksite trokštamų elgesio pasikeitimų. Būsite kaip du besipešantys vaikai smėlio dėžėje. Kuris iš judviejų toje situacijoje vyresnis?
Dienos pabaigoje prisipažinkite, ar patys patenkinote poreikį mylėti savo vaiką. Disciplina prasideda tada, kai nuoširdžiai įvertinate, ar dieną žiūrėjote vaikui į akis, ar apkabinote, ar išklausėte (tuo metu daugiau apie nieką negalvodami), kiek kartų pasakėte, kad mylite, kad pasitikite ar džiaugiatės kokiu nors atliktu veiksmu, o gal tiesiog galimybe pabūti šalia. Ar savo elgesiu patys esate patenkinti? Jūsų mąstymas pajėgus tai įvertinti greitai (jei tik skiriate tam šiek tiek laiko). Padarę savikritiškas išvadas, mylintys tėvai gali parodyti lankstumą ir keisti savo elgesį, jei tam yra pagrindo. Taip pat jie būna pasiruošę atsiprašyti, jei to reikia.

Leistinos elgesio ribos. Kas tai?
Tėvai yra svarbiausi ir įtakingiausi savo vaiko mokytojai. Mokant deramo elgesio ir gyvenimo vertybių, ypač svarbu numatyti reikšmingus rezultatus arba leisti vaikui patirti neišvengiamas neigiamas pasekmes. Apie skaudžius išgyvenimus reikėtų galvoti kaip apie tobulėjimo, augimo galimybę. Jei ką nors skauda, savęs klausiame: „Ką tai reiškia? Ką turiu daryti?" Šis pojūtis signalizuoja, kad privalau pailsėti, kažkaip kitaip įveikti savo sunkumus arba ką nors pakeisti. Nusivylę arba patyrę nesėkmę, užuot graužę save, galime paklausti to paties: „Ką tai reiškia? Ko galiu iš to pasimokyti?"
Mylintys tėvai noriai prisiima atsakomybę už savo vaiko augimą. Augimo procesas ne tik fiziologiškai, bet ir psichologiškai prasideda nuo atsiskyrimo. Glaudus motinos ir vaiko ryšys yra svarbus pirmąjį pusmetį nuo gimimo. Pradėjus skirti „savus" nuo „svetimų", atradus savo kūno ribas bei vis naujas galimybes juo naudotis, pradėjus valgyti kietą maistą natūraliai, pradeda ryškėti vaiko bandymas atsiskirti. Mažyliui šis procesas labai natūralus ir trunka iki trejų metų (iki pirmosios augimo krizės, kai vaikas pradeda teigti: „aš galiu", „aš nenoriu", „aš pats... aš... aš"). Vaikas savo pirmajame bandymų ir klaidų kelyje ne tik atsiskiria nuo mamos, bet taip pat susipažįsta su jį supančia aplinka ir joje galiojančiais dėsniais. Vieni jų - tai elgesio taisyklės, kurias nustatome mes, tėvai. Tai leistino elgesio apribojimai, tam tikri susitarimai arba tiesiog nurodymai, kurie kinta vaikui augant, pasikeitus šeimos situacijai. Mažyliai iš prigimties nemėgsta nei būti tik lepinami, nei elgtis tik taip, kaip liepiama. Kad ir kokio būtų amžiaus,vaikas tik tuomet gerai jaučiasi namuose, kai tėvai aiškiai parodo, jog nesikiš į jo reikalus ir nuolat nenurodinės, kaip jis turi elgtis. Tačiau nustatytos elgesio normos padeda vaikui suvokti, kad jo galimybės ir laisvės turi ribas, kurias peržengęs susilauks tėvų pasipriešinimo. Pažeidinėdamas draudimus mažametis semiasi patirties. Jis pamato, kaip elgiamasi įvairiais atvejais, išanalizuoja ir suklasifikuoja įvairius elgesio modelius, taip pat išmoksta prisitaikyti prie aplinkinių. Šie žaidimai pamokos žavūs tuomet, kai suaugusieji atkaklūs, bet ir nėra neprotingai užsispyrę. Ribos - tai pagalbinė priemonė, tarsi atraminiai stulpai, apribojantys erdvę, kurioje vaikas gali jaustis saugus ir laisvas. Patys prisiminkite, kaip jautėtės tuomet, kai aiškiai žinojote, jog, negrįžę namo iki 21.00 val., visą savaitę liksite be kišenpinigių. Kokie jausmai apimdavo, kai kiekvieną kartą reikėdavo sugalvoti vis kitokią istoriją, kad pasiteisintumėte ir neprarastumėte tėvų pasitikėjimo?

Nustatant ribas sunkumai neišvengiami
Tėvams dažnai sunku numatyti padarinius. Nemanome, jog esame pakankamai kūrybingi. Tačiau visi puikiai gebame kurti situacijas, kad pamokytume vaikus. Toptelėjus idėjai, turime pasitikėti savo intuicija, užuot kritikavę kilusias mintis ir sau kartoję: „Ne, nieko iš to neišeis." Idealu, jei padarinys tiesiogiai siejasi su aptariamu elgesiu. Pavyzdžiui: „Jei ilgai tvarkysi savo žaisliukus, tai neliks laiko pasakai paskaityti", „Jeigu nesusitarsite, kurį filmuką žiūrėti, iki popiečio nė vienas jūsų visai nežiūrės televizoriaus." Pasitaiko situacijų, kai mums, tėvams, nereikia sukti galvos dėl padarinių. Paprasčiausiai primename vaikui, kas natūraliai gali įvykti: „Jei ir toliau įsakinėsi pas tave atvykusiems draugams, jie nenorės su tavim žaisti". Arba: „Jeigu dabar nepadėsi man sutvarkyti kambarių, neturėsiu laiko nuvažiuoti su tavim į kiną."
Vienas sunkiausių tėvų išgyvenimų - savo noru leisti vaikui patirti sunkius padarinius, žinant, kad nebus lengva. Man teko konsultuoti tėvus, kurie „iš meilės dukrai" nepaliaujamai darydavo viską, kad apsaugotų ją nuo baudžiamosios atsakomybės: mergina užsiimdavo įvairiomis vagystėmis, kad gautų pinigų narkotikams. Tėvai privertė dukrą pasikeisti tik tuomet, kai jos ir vėl „neišpirko". Svarbu paremti savo atžalas, kai jos susiduria su kliūtimis ar sunkumais. Tačiau kaskart gelbėdami blogai besielgiančius vaikus ir toliau lengviname jų gyvenimą, darome juos infantilius ir trukdome imtis atsakomybės už savo pačių veiksmus.
Kartais reaguodamas į galimas pasekmes vaikas sako: „Nesvarbu, ką man darysit." Netikėkite tuo. Gana dažnai tėvai supranta šiuos žodžius tiesiogiai. Išsigąsta. Tuomet didina bausmę, pavyzdžiui, draudimą eiti pas draugus savaitgalį pakeičia į liepimą likti savo kambaryje visus likusius metus. Reikia turėti galvoje, kad nė vienam iš mūsų nepatinka, kai sakoma, ką daryti, arba kai verčiama atsisakyti laisvės, kuria mėgaujamės. Neigimu vaikas paprasčiausiai nori išgelbėti savo reputaciją ir neleisti suprasti, kad pasiekiate savo. Dažnai ir tėvai mano, kad draudimai neveiksmingi, jei vaikas ir vėl elgiasi blogai. Vaikai mokosi kartodami, taigi ir toliau turėtumėte kalbėti apie padarinius. Mažamečiai ne tik bando išsiaiškinti, kur yra ribos, bet ir tai, ar jūs patys jų laikotės. Būkite nuoseklūs ir drausmingi, nepraraskite vilties. Jūs auginate atsakingus ir mylinčius vaikus tik tada, kai patys tokie esate. Šis procesas užtrunka. Būkite kantrūs. Išlikti nuosekliems ir tvirtai laikytis padės jūsų pačių argumentai, kodėl ką nors leidžiate ar draudžiate.

Skirtingam vaikų amžiui - skirtinga drausminimo taktika
Neteisios mamos, kurios galvoja, kad drausminti turi tėtis arba darželio auklėtojos (dažnai iki darželio net gąsdina: „Va, nueisi į darželį, tai sužinosi, kad laiku reikia eiti miegoti, pačiam apsirengti ir valgyti tada, kai paduota"). O jos pačios tik džiaugsis vaikučiu, rūpinsis juo ir atiduos visą savo meilę. Disciplina prasideda nuo pat pirmo šaukšto, kai atėjus metui valgyti mama vaiką maitina, o ne žaidžia su juo ar bėgioja su šaukštu, kai laikas eiti miegoti - guldo, o ne žiūri televizorių. Elementarus dienotvarkės laikymasis - tai disciplina, kai tėvai su meile ir dėmesiu atsižvelgia į vaiko poreikius, nustatydami aiškius veiksmus ir neleisdami elgtis kitaip.
Normalus dvejų metų vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia viską neigdamas. Tai panašu į nepaklusnumą, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tai normali vystymosi stadija - negatyvizmas. Ji reikalinga, kad mažyliai psichologiškai atsiskirtų nuo savo tėvų. Mylintys dvimečio tėvai, žinoma, parodo tvirtumą, tačiau tik nustatydami ribas, bet ne bausdami už neigiamas reakcijas, tarkime, kada vaikas meta žaislą ar verkia, kai jam kas nors neleidžiama. Jie gali įvairiai „manevruoti" - perkelti jį į reikiamą vietą ar padėtį. Jei vaikas, pavyzdžiui, pradėjo kraustyti tėvų spintą, galima jį nunešti prie tos spintos, kur galima viską iškraustyti ir sukuisti. O jei tokios vietos namie nėra, mažylis jums nori parodyti, kad tolesniam jo vystymuisi tai reikalinga. Vėliau vaikai mokosi iš chaoso atrinkti reikiamą informaciją. Mažyliui augant, didėja ir jo sugebėjimas reaguoti į žodinį prašymą, o ketverių su puse metų (amžius gali skirtis) vaikutis jau gali sureaguoti iš pirmo karto.
Daugelis vaikų raidos tyrinėtojų pastebi, kad maždaug apie penktus metus pakankamai susiformuoja individualūs vaiko bruožai: mąstymo būdas, kalbos stilius, labiausiai dominančios temos ir pašnekovai. Tai reiškia, kad iki to laiko taip pat susiformuoja klausymo ir neklausymo įpročiai. Jei sugebėsime rasti tinkamas drausminimo priemones, tai pajėgsime su vaiku „susišnekėti" ir tolimesniame augimo kelyje. Vaikams paaugus, kai jie jau moka skaityti, puikiomis tėvų pagalbininkėmis tampa EUS - elgesio ugdymo sistemos. Manau, daug kas esate išbandę bent jau paprasčiausią jų variantą. Tai aiškus reikalavimų ar tam tikrų įpareigojimų sąrašas bei jų vykdymo žymėjimas. Dažniausiai lentelė, kurioje yra aiški nuobaudų ar privilegijų (kitaip - uždarbio) suvestinė už atliktas, dalinai atliktas ir neatliktas užduotis. Juk tai ne tik elementarus grafikas, kas ir kada plauna indus, bet ir aiškūs rezultatai - kam atitenka privilegija rinktis žiūrimą filmą. Išbandę EUS tėvai man ne kartą yra prisipažinę, kad jų ir vaikų santykiai tapo draugiškesni, nes didžiąja dalimi drausmina ne tėvai, o EUS.
Norėdami imti drausminti vaiką, pradėkit nuo savęs. Siūlau sudaryti ir nuolat papildyti savo gerų darbų sąrašą. Tai gali būti ir laiku pasakyti padrąsinantys žodžiai, ir momentai, kai žiūrėjote tiesiai į akis, ir dienos suvestinė, pavyzdžiui, ko buvo daugiau: ar reikalavimų ir pamokymų jūsų vaikui, ar pasakymų „myliu tave", „džiaugiuosi tavimi". Sėkmės.

► Augant vaikui sunkumai, susiję su jo elgesiu, taip pat didėja, iš jų savaime neišaugama.
(Vaikystėje nežinoję ribų paaugę vaikai tampa įžūlūs, nuolat provokuoja netinkamu elgesiu savo tėvus, tarsi norėdami pasakyti: „Ką dar turime iškrėsti, kad pagaliau parodytumėte mums ribas?" )
► Suteikdami per daug reikšmės sau, vaikai nesugebės suprasti kitų žmonių.
(Kai tėvai tik drausmina savo atžalą priklausomai nuo nuotaikos, be disciplinos ir nekreipia dėmesio į vaiko poreikius, sudaro puikias sąlygas manipuliacijoms. Pastarųjų virtuozams svarbiausia ne šeimos narių, ne draugų, ne komandos ar kolektyvo, bet tik jų pačių poreikiai.)
► Tėvai - vaiko tvirtybės šaltinis.
(Turėdami šalia autoritetus, iš kurių galima semtis tvirtybės, vaikai ir patys labiau pasitiki savimi.)

10 atsakymų į klausimą,kodėl reikia nustatyti elgesio apribojimus:
Vaikai negimsta savaime drausmingi, paklusnūs, turintys susiformavusią vertybių sistemą.
Elgsenos modeliai formuojasi nuo ankstyvosios vaikystės, dominuojant iracionaliam mąstymui, kai elgesį lemia išgyvenami jausmai.
Nepatyrę tėvų pasipriešinimo vaikai užauga psichologiškai silpni, stokojantys nuovokos.
Formuluodami aiškius reikalavimus vaikams, tėvai dėmesingesni ir savo elgesiui.
Nustačius ribas, sumažėja nerimo bendraujant tarpusavyje, laikas nešvaistomas begaliniams ginčams, nebereikia kartoti „to paties".
Sutaupote jėgas, kurias sunaudojate spręsdami amžiną klausimą: leisti ar neleisti?
Nustatydami ribas tėvai rodo vaikui savo dėmesį, rūpestį, meilę, o šiam užaugus to paties sulaukia ir iš jo.
Tėvai, nustatantys elgesio ribas, pelno vaikų pasitikėjimą, jiems tampa didesniu autoritetu.
Be nustatytų ribų vaikai daro tiek, kiek gali, - siaučia arba „kariauja", o suaugusieji gali pasijusti esą bejėgiai (dažniausiai, be psichologo pagalbos jie sunkiai susitvarko su situacijom ir išgyvenamais jausmais).
Vaikai nesiklauso kiekvieno mūsų ištarto žodžio. Jie linkę labiau reaguoti į veiksmą, o ne į žodį.
Papildyta:
Atrodo, viskas taip aisku ir suprantama. Bet TAIP SUDETINGA IR PAINU, kad zodziu truksta.
Jei kam idomu, dar vienas straipsnis:
http://www.asirpsich...amp;category=12

Pas mane du sūnūs didelio amžiaus skirtumo, todėl bausmių/skaitinimų sistema yra šiek tiek modifikuota.
ELGESYS. Ant šaldytuvo kabo paveikslas, ant kurio prie sūnų vardų yra klijuojamos gėlytės ir gerus darbus ir voriukai- už blogus- ši sistema taikoma dėl mažėlio keturmečio, bet galioja visai šeimai. Reikia nesimušti vaikams tarpusavyje, nesierzinti, nesivirkdyti. Klausyti tėvų, mokytojų, auklėtojų, trenerių, senelių, suaugusių. Būti mandagiais ir padėti buityje. Tėvams reikia nekelti balso tono ant vaikų, tėčiui- negerti alaus:) Reikia surinkti tam tikrą skaičių gėlyčių, prizas- pietūs Makdonalde (patys išsirinko)

PAŽYMIAI. Už 5-6 kompiuterio negalima dvi dienas, už 4- savaitę.
Už gerą trimestrą (tikslas- vienas 8 iš lietuvių, kiti dalykai 9-10) kiekvieną kartą numatoma kelionė į užsienį... (kadangi dar nei karto tikslas nepasiektas, po žiemos semestro žeminsiu lietuvių pažymio kartelę iki 7).

TVARKA. Už rūbų išmėtymą po visą butą tie rūbai išmetami į laiptinę (laukiu prie lango, pamatau, kad sūnus prieina prie laiptinės, tada išmetu...nesivolioja ten tie rūbai savaitėmis). Čia taip griežtai, nes kokios kitos priemonės netiko, ir kasdien kartojosi tas pats.

PINIGAI. Už skalbinių lyginimą buvo 5 litai, bet jau kelis mėnesius tik gražiai lankstom, nes niekas lyginti nebespėjam:) Už mažėlio padabojimą ekstra atveju- diena 15 litų. Nereikalingiems rūbams (vaikosi madų, prašinėja po 3 beveik vienodus megztukus per sezoną) turi užsidirbti kaime.

MAX BAUSMĖS. Už akių draskymą, atsikalbinėjimą, melą, machinacijas su pinigais apribojamas kompiuteris ir mobilusis telefonas nefiksuotam laikotarpiui.

Vat apie kažką tokio ir kalbu Pas mane tarp merginų 10 metų skirtumas, taigi manau panašu. Jei pradėsiu su gėlytėm, manau, būsiu nesuprasta. Galvoju apie pliusus ir minusus.

Saunuole mama labai saunia sistema ivedus

o cia man uzkliuvo o ka daryti vaikui jei jis ner gabus vienoj srity,bet gabus kitoj? pvz as istorija galedavau mokintis istisai,bet vistiek nieko neismokdavau anglu mokinausi,mokejau bet tik pakeitus mokytoja buvau ivertinta teisingai

Labai gerai kad tikslas 8,9,10.Bet gal vietoj kelionės vaikui reikėtu pasamdyti mokytoją,o ne kartele mažinti.Tada ir tikslą pasieksit ir į kelionę liksmiau važiuosit.O kelintokas vaikas Aš esu tos nuomonės, kad dauguma vaikų gali geriau mokintis,negu mokosi.Tik reikia juos sudominti,nors tai labai sunku.Mano vaikui praeitais mokslo metais pirma pusmeti iš anglu 6.Pasamdem mokytoją pasitaike tokia kuri labai sudomino ir paskatino vaiką mokytis ,antra pusmeti 8.Šiemt jau netoli 9.

KASDIENIŲ PAREIGŲ PAVYZDYS PRADINUKUI
Be ginčų eiti laiku miegoti.
Laiku keltis.
Apsirengti (per kelias minutes).
Pasikloti lovą (per 5 minutes).
Pasidėti pižamą (per 5 minutes).
Išsivalyti dantis, nusiprausti, susišukuoti.
Po pusryčių palikti tvarkingą virtuvę.
Laiku ir nedejuojant išeiti į mokyklą.
Grįžus iš mokyklos tvarkingai pasidėti kuprinę.
Geranoriškai paruošti visus namų darbus.
Iš lauko grįžti iki 18 val.
Sudėlioti daiktus į vietas (per 10 min.).
Susitvarkyti miegamąjį.
Pasiruošti kitai dienai drabužius.
Nusiprausti po dušu ir sutvarkyti vonią.
Išsivalyti dantis.

Man kilo paprastas klausimas, kam skirtas šis sąrašas: robotui ar klonui? Tikrai ne sveikam vaikui

Man kilo paprastas klausimas, kam skirtas šis sąrašas: robotui ar klonui? Tikrai ne sveikam vaikui
[/quote]
Pritariu.

Pas mus nepasiteisino. Dabar turime kitą sistemą. Tėvai savo pareigą (duoti dienpinigių) įvykdo tik tada, kai savo pareigą (susitvarkyti savo kambarį ir kartą per savaitę išplauti visuose namuose grindis) įvykdo vaikas. Kitais būdais (teigiamu motyvavimu ar kitų rūšių bausmėmis) priversti tvarkytis nepavyko

Man ir atrodo kad del pazymiu tai geriau arba patiems tevams skirti daugiau laiko paaiskinti ta dalyka vaikui (aisku jei patys suprantat ir mokat aiskinti) arba pasamdyti mokytoja. O pas mus labai gerai suveike budas su pinigais, nes merginai kad lova pasiklotu reikejo priminti po kelis kartus ir pakeltu balsu ir tai padarydavo tik po pietu, o kaip pasakiau jei nebus paklota lova pries mokykla negaus tos dienos kisenpinigiu, net primint nereikia visada lova paklota