dukrytė išnešiota 39sav ir 2dienos...gydytojos patikinimas, kad viskas puiku..anksčiau laiko nepagimdysi..
esu rami ir nieko blogo nenujaučiu..laukiu susitikimo su savo stebuklėliu, ilgai laukta dukryte..mintyse jau ne kartą glausta prie krūtinės, maitinta ir puošta pačios megztais drabužėliais...
taip ilgai laukti sąrėmiai..jaudinanti kelionė į gimdymo namus...ir gydytojo verdiktas...negyva......mano dukrytė negyva.......aš netikiu ir vis kartoju..negali būt, negali būt..aš dar jaučiu jos judesiukus...
milijonai klausimų KODĖL ir nė vieno atsakymo............
po to visa naktis gimdykloj..kai gretimoj gimdykloj gimdo..girdi kūdikio verksmą..sveikinimą laimingai mamytei...ir žinai, kad tu neišgirsi savo dukrytės verksmo..kad niekas tavęs nepasveikins tapus mama..nepaguldys ant krūtinės tavo 9 mėnesius po širdim nešioto ir taip laukto kūdikėlio............labai žiauru.........
kaip neišprotėt? kaip toliau gyvent? ar verta dar gyvent? kokia prasmė dar gyvent? jei Dievas nusprendė, kad nesu verta būti mama...
