Angelų mamos

Aciu JUMS visoms Mielos mamytes uz supratima,uzuojauta ir palaikyma.Kiek musu cia tokiu daug-netekusiu savo vaikeliu... BUKITE STIPRIOS!LAIKYLITES IR KUO MAZIAU LIUDEKIT,nes JUS reikalingos STIPRIOS MYLINCIOS savo kitoms atzalelems,kurios yra jusu seimose ar dar tik ateis...ir zinoma BRANGIEMS JUSU VYRAMS!!! STIPRYBES VISOMS
Papildyta:
sonatute...NEBIJOK NIEKO...VISKAS BUS GERAI!!!JUK TAVO SEIMA TURIT ANGELIUKA DANGUJE Aciu tau.

Stiprybės tau Ašara lietuje...

As tikiu

Suprantu tave asara lietuje... Pries du men. ir 10d. netekau savo DUKRYTES.

Negalima taip sneketi, is kur jums zinoti, kad atsitiko taip del mamos nenoro is pradziu tureti vaikelio.
Juk tai mamai dabar reikia paguodos,padekime viena kitai , o ne teiskime.

stiprybes!

Klaidziojau po forumo temas ir uztikau sita istorija. Perskaiciau...... ir kaskaip suspaude uz sirdies...lyg tai ir neturejo, nes praejo beveik metai kaip ir as praradau.....

Tik norejau pasakyti, kad nereikia jausti kaltes jausmo. Vaikas sirdies gylumoje, net ir negimes jaucia ar tu jo nori, o tu jo tikrai norejai... tiesiog tai buvo netiketa ir viskas. O ir organizmas nebuvo pasiruoses priimti vaisiaus.

Taciau svarbiausia tai, kad sio angeliuko deka Jus supratote, kad dar norite kito vaikelio ir tikrai padarysite viska, kad jis pamatytu si pasauli. Jis padare svarbiausia dalyka - JIS PADEJO SUPRASTI....


Nuosirdziai linkiu Gyvenimo Dziaugsmo.

Stiprybės

oi dieve kaip baisu vos galejau skaityti net sirdi uzgniauze VILTIS stiprybes jums

Tik laikas padės numalšinti skausmą, nei jokia paguoda, nei raminimas negelbėja tokiu metu... liudna, reikia išliūdėti...
Patyriau tą patį, nors laukėm su vyru nuo pat pirmos minutės, kai sužinojom, jog laukiuosi. Begalo laukėm to savo stebuklėlio, tačiau 16ta sav. nėščia sužinojau, jog jau mėnesį laiko nešioju negyvą būtybę savyje (va tau kad nori ir tyrimai ko verti ir apžiūros kokios informatyvios ). Atsitiktinai atliktas tyrimas ultragarsu (juo numatyta apžiūra buvo ar po 2sav.) parodė, jog širdelė nebeplaka ir vaikelio dydis atitinka 11-12sav.
Niekada negali žinoti kada, kur ir kas tavęs laukia... mums su vyru begalo skaudu, tačiau stengiamės pasitenkinti tuo, kad turime vienas kitą.
Stiprybė ateina su laiku...

as ir buvau pastojus su spirale bet ne vietoje ir nors nereikejo nieko galvoti nes tai buvo negimdyvinis nestumas vistiek kazkaip jauciaus lyg praradus kazka brangaus ir kai gyd.operavusios paklausiau kiek gal zino laiko buvo tai ji pasake kad tai gyvybe ,bet nereali taigi geriau apie ja negalvot
TAU UZUOJAUTA IR LINKIU SESUTES SUNELIUI

Na ir man teko toks likimo pokštas – neplanuotas nėštumas, kai susidėliojo mintys į savo vietas ir jau džiaugiausi – tada persileidimas. Tik aš nekaltinau savęs. Gal todėl, kad iš tiesų šių metų vasario mėnuo buvo vienas didelis stresas – sugalvojau keisti darbą, susitariau keletui rimtų pokalbių, vyras atsigulė planinei operacijai, o dar mūsų auklė (dukrytei tuo metu dar dvejų metukų nebuvo) pradeda mus nervinti su savo auklėjimo metodika. Visame tame chaose apsižiūriu kad kaip ir šiandien turėtų būti mano dienos, bet jų nėra, tai kitą rytą kad būtų ramiau pasidarau testą – tik vietoj ramybės pamatau dvi juosteles. Kaip dabar pamenu – atsisėdau ryte vonioj, ir nuo dūšios apsiblioviau. O ir kur nebliausi, už keletos valandų svarbus susitikimas, laukiu atsakymo iš keletos potencialių naujų darboviečių, suplanuoti dar ir kiti pokalbiai, vyras guli ligoninėj po operacijos ir net kalbėti negali. O dar tos dvi juostelės. Neplanavom gi visiškai, net nesuprantu kaip pastoti galėjau, maža to kad saugojomės, bet per visą sausį gal tik vieną ar maksimum du kartus sugriešyjom – vyrui buvo įtempta sesija ir elementariai nebuvo kada žaidimais užsiimti. Prie viso to suvokiu, kad prieš porą savaičių kaip reikiant pašvenčiau draugės gimtadienį – gi daugiau nei du metus abstinencija buvo, sausį baigiau maitinti ir ta proga per pirmąjį gimtadienį atsigriebiau už visą laiką. Tris dienas po to testo buvau pati nelaimingiausia. Paprasčiausiai mėgstu viską suplanuoti ir tokie netikėtumai man nepatinka. Mintyse atsiprašau draugės - ji neplanuotai trečią kartą pastojo, o aš leptelėjau, kad tokiuose metuose jau laikas išmokti saugotis. Nu va, prisisaugojau.
Bet tam ir yra skirti tie 9 nėštumo mėnesiai – auga vaikelis, tuo pačiu auga ir mama, ji spėja surikiuoti mintis, apsiraminti ir pasirengti naujai gyvybei. Man pakako savaitės. Kai po keletos dienų grįžo vyras, pasakiau naujieną – nustebo, bet reagavo daug ramiau nei aš. Dar kvailiuke išvadino už tas ašaras. Pradėjo dėliotis mintys, greitai galvoje perkračiau planus, kad teks visgi nekeisti darbo, o senojoje darbovietėje kaip nors ištverti, plius dar susiderėti geresnį atlyginimą. Radom ir pliusų – tarp vaikų bus nedidelis skirtumas. Dėl šventos ramybės, kad greičiau sužinočiau patvirtinimą jog aš tikrai nėščia, nuėjau pas gydytoją. Tuo metu buvo prasidėjusi 6-a savaitė. Gydytoja pažiūri echoskopu, nemato puslelės, sako tokiame laike turėčiau matyti. Jos teorija, kad išsikreipė mano ciklas ir pastojau žymiai vėliau nei turėtų būti pagal įprastą mano ciklą arba visgi tai iš karto nesivystantis nėštumas. Sako palaukiam savaitę ir matysim kas vyksta toliau. Bet nesibaigus savaitei, pradėjau kraujuoti. Buvo liūdna, jau norėjau to vaikelio.
Nepaisant to, kad net dar ir dabar pagaunu save galvojančią, kad „va, jei nebūčiau persileidus...“, nekaltinu nei saves, nei dar kažko. Priimu tai kaip gyvenimo pamoką, kad negali visko 100% suplanuoti. Ir džiaugiuosi kad nepaisant visos painiavos ir nežinios ką daryt, su darbo keitimu viskas baigėsi labai gerai (teigiamą pasiūlymą gavau kelios dienos po persileidimo) – kur kas blogiau būtų buvę, jei būčiau atmetusi gerą pasiūlymą, o paskui įvykęs persileidimas.