siais laikais auginti mazyli,labai daug kainuoja,ne duok dieve,o jei jis serga ar pan.
pagalvojus turiu viena rupesteli kuris nepigus ir taip greit antro nesinori,tai tokiomis akimirkomis gali wisko prisigalvoti ir gero,ir blogo.
labai labai uzjauciu, nes ir pati esu tai patyrus. pirmas mazylis jau turejo ateit i pasauli, bet jo gimimo diena teko ji palaidoti. taip ir stovi akyse mazos rankytes, maza nosyte, tamsus ilgi plaukuciai, lupytes... as maciau savo negyva kudiki...
po keliu men pastojau vel, bet... ivyko persileidimas.
abu jie buvo LABAI laukiami, ilgai svajoti ir planuoti. deje dievuliui vis pritruksta angeliuku. is manes ateme jau du. bet as vis laukiu. ir tikiu, kad jie abu saugo mus. musu seima...
dabar ir tu turi angeliuka, kuris saugo savo mamyte, teveli ir mazaji broliuka
labai nenusimink ir nesigriauzk. taip atsitiko, nes taip turejo buti. tokie gamtos desniai.
po keliu men pastojau vel, bet... ivyko persileidimas.
abu jie buvo LABAI laukiami, ilgai svajoti ir planuoti. deje dievuliui vis pritruksta angeliuku. is manes ateme jau du. bet as vis laukiu. ir tikiu, kad jie abu saugo mus. musu seima...
dabar ir tu turi angeliuka, kuris saugo savo mamyte, teveli ir mazaji broliuka
labai nenusimink ir nesigriauzk. taip atsitiko, nes taip turejo buti. tokie gamtos desniai.
Kaip liūdna 
Laikykitės 
Laikykitės
QUOTE(alde @ 2007 10 15, 21:50)
Man jau praėjo 1 m. ir 7 mėn. (beveik)...
Ir po tiek laiko skausmas nemažėja, tik darosi "kitoks"... Ir toliau kalbuosi su Mažiuku, mintimis jį auginu, vis galvoju koks jis būtų...
Dabar į kapinytes nuvažiuoju tik savaitgaliais, daug dirbu, matyt, taip stengiuosi užsimiršti, nes kai tik būnu viena, būna beprotiškai sunku..., bet toks jau tas gyvenimas... Atsuko jis mums savo negražiąją pusę...
Svajonėse supu Mažiuką ir liuliuoju, ko, deja, padaryti realybėje negaliu...
Laikas labai keistas pasidarė, lyg aš sapnuočiau ir jis begtų pro mane, o aš tik matau, saulė nušvito, atsirado lapukai, paskui prasibundu tik tada kai lapai jau krinta ir pradeda snigti, nebežinau kartais nei kokia diena, nei mėnuo, mano laikas skaičiuojasi nuo tos dienos, kai neliko Mažiuko...
Dabar man džiaugsmą teikia tik tai, kad kitos mamytės jau vėl laukiasi ar susilaukė, dabar begalo džiaugiuosi Kria ir laukiu su ja kartu tos dienelės, kai ji galės supti dukrytę ant rankų, gal tada ir man pasidarys ramiau, kai žinosiu, kad ir aplink mane gali būti ramybė ir laimė
Ir po tiek laiko skausmas nemažėja, tik darosi "kitoks"... Ir toliau kalbuosi su Mažiuku, mintimis jį auginu, vis galvoju koks jis būtų...
Dabar į kapinytes nuvažiuoju tik savaitgaliais, daug dirbu, matyt, taip stengiuosi užsimiršti, nes kai tik būnu viena, būna beprotiškai sunku..., bet toks jau tas gyvenimas... Atsuko jis mums savo negražiąją pusę...
Svajonėse supu Mažiuką ir liuliuoju, ko, deja, padaryti realybėje negaliu...
Laikas labai keistas pasidarė, lyg aš sapnuočiau ir jis begtų pro mane, o aš tik matau, saulė nušvito, atsirado lapukai, paskui prasibundu tik tada kai lapai jau krinta ir pradeda snigti, nebežinau kartais nei kokia diena, nei mėnuo, mano laikas skaičiuojasi nuo tos dienos, kai neliko Mažiuko...
Dabar man džiaugsmą teikia tik tai, kad kitos mamytės jau vėl laukiasi ar susilaukė, dabar begalo džiaugiuosi Kria ir laukiu su ja kartu tos dienelės, kai ji galės supti dukrytę ant rankų, gal tada ir man pasidarys ramiau, kai žinosiu, kad ir aplink mane gali būti ramybė ir laimė
Mano jausmai panašūs, viską slopinu darbu ir bendravimu su vyresnėliu. Skaitau šį puslapį, džiaugiuosi, kaip angelėlių mamos laukiasi ir sulaukia mažiukų. Džiaugiuosi kartu su Jumis visomis, mielosios.
Tik kažkaip aš jau nebetikiu, kad dar sūpiuosi kada kitą mažiuką... Jau nebežinau, ar net to noriu... Gal pagaliau supratau, kad mano Aleksas pas mane niekada nesugrįš? Net nesistengiu to sau paaiškinti, per daug nesigilinu. Tiesiog... gyvenu.
QUOTE(Danga @ 2007 10 08, 09:11)
Praejo jau menuo kaip tuscia sirdyje , ir jausmas negereja, buna atsiranda kokiu reikalu rupesciu, uzsimirsti, bet tik sustoji ir laikas kartu su tavimi nebetiksi, laikykites mamos, sirdis stipri istvers ta kruvina skausma, vis tiek bus lengviau
, ir jausmas negereja, buna atsiranda kokiu reikalu rupesciu, uzsimirsti, bet tik sustoji ir laikas kartu su tavimi nebetiksi, laikykites mamos, sirdis stipri istvers ta kruvina skausma, vis tiek bus lengviau laiko reikia, tik jis apgydys begalinį skausmą, apmažės skausmas tik po ilgo laiko, bet niekada nesijausi taip, kaip anksčiau......
QUOTE(JUSTE* @ 2007 10 09, 22:09)
Manau jog dar ilgai nebus jokio "judejimo" nes turi praeiti pakankamai laiko jog uzgytu zaizdos. Bet Tu turi dar dukryte, tad dziaukis ja ir megaukis kiekviena akimirka...
tikrai - mėgaukis ir saugok be galo
QUOTE(alde @ 2007 10 15, 21:50)
Man jau praėjo 1 m. ir 7 mėn. (beveik)...
Ir po tiek laiko skausmas nemažėja, tik darosi "kitoks"... Ir toliau kalbuosi su Mažiuku, mintimis jį auginu, vis galvoju koks jis būtų...
Dabar į kapinytes nuvažiuoju tik savaitgaliais, daug dirbu, matyt, taip stengiuosi užsimiršti, nes kai tik būnu viena, būna beprotiškai sunku..., bet toks jau tas gyvenimas... Atsuko jis mums savo negražiąją pusę...
Svajonėse supu Mažiuką ir liuliuoju, ko, deja, padaryti realybėje negaliu...
Laikas labai keistas pasidarė, lyg aš sapnuočiau ir jis begtų pro mane, o aš tik matau, saulė nušvito, atsirado lapukai, paskui prasibundu tik tada kai lapai jau krinta ir pradeda snigti, nebežinau kartais nei kokia diena, nei mėnuo, mano laikas skaičiuojasi nuo tos dienos, kai neliko Mažiuko...
Dabar man džiaugsmą teikia tik tai, kad kitos mamytės jau vėl laukiasi ar susilaukė, dabar begalo džiaugiuosi Kria ir laukiu su ja kartu tos dienelės, kai ji galės supti dukrytę ant rankų, gal tada ir man pasidarys ramiau, kai žinosiu, kad ir aplink mane gali būti ramybė ir laimė
Ir po tiek laiko skausmas nemažėja, tik darosi "kitoks"... Ir toliau kalbuosi su Mažiuku, mintimis jį auginu, vis galvoju koks jis būtų...
Dabar į kapinytes nuvažiuoju tik savaitgaliais, daug dirbu, matyt, taip stengiuosi užsimiršti, nes kai tik būnu viena, būna beprotiškai sunku..., bet toks jau tas gyvenimas... Atsuko jis mums savo negražiąją pusę...
Svajonėse supu Mažiuką ir liuliuoju, ko, deja, padaryti realybėje negaliu...
Laikas labai keistas pasidarė, lyg aš sapnuočiau ir jis begtų pro mane, o aš tik matau, saulė nušvito, atsirado lapukai, paskui prasibundu tik tada kai lapai jau krinta ir pradeda snigti, nebežinau kartais nei kokia diena, nei mėnuo, mano laikas skaičiuojasi nuo tos dienos, kai neliko Mažiuko...
Dabar man džiaugsmą teikia tik tai, kad kitos mamytės jau vėl laukiasi ar susilaukė, dabar begalo džiaugiuosi Kria ir laukiu su ja kartu tos dienelės, kai ji galės supti dukrytę ant rankų, gal tada ir man pasidarys ramiau, kai žinosiu, kad ir aplink mane gali būti ramybė ir laimė
QUOTE(Rugiaveide @ 2008 02 03, 15:55)
Mano jausmai panašūs, viską slopinu darbu ir bendravimu su vyresnėliu. Skaitau šį puslapį, džiaugiuosi, kaip angelėlių mamos laukiasi ir sulaukia mažiukų. Džiaugiuosi kartu su Jumis visomis, mielosios.
Tik kažkaip aš jau nebetikiu, kad dar sūpiuosi kada kitą mažiuką... Jau nebežinau, ar net to noriu... Gal pagaliau supratau, kad mano Aleksas pas mane niekada nesugrįš? Net nesistengiu to sau paaiškinti, per daug nesigilinu. Tiesiog... gyvenu.
Tik kažkaip aš jau nebetikiu, kad dar sūpiuosi kada kitą mažiuką... Jau nebežinau, ar net to noriu... Gal pagaliau supratau, kad mano Aleksas pas mane niekada nesugrįš? Net nesistengiu to sau paaiškinti, per daug nesigilinu. Tiesiog... gyvenu.
Alde, Rugiaveide, mielosios draugės, džiaukitės, bet nepraraskit vilties. Juk reikia tiek nedaug, kad vėl sūpuotumėt mažylius.....
Suprantu Jus, bet aukščiau nosytes........ Juk nėra vėlu. Juk viskas prieš akis. Juk ANGELAI nori, kad mamytės būtų kuo laimingesnės..... o gal jie nori sugrįžti......
Stiprybės tau linkiu iš visos visos širdies tegul angeliukas saugo jus (tave, vyrą ir broliuką savo).
tegul angeliukas saugo jus (tave, vyrą ir broliuką savo).
Sveiki.Pirma kart rasau..Pries 3 men palaidojau dukriuka...Jai jau buvo 12 metuku...Labai sunki netektis.Kuo toliau,tuo blogiau jauciuosi.Nezinau,kaip toliau be jos gyvent...Viska suprantu,kad..kitaip ir negalejo but(ji turejo negalia nuo gimimo-ne genetika,med.klaidos)...isskrido angeu i amzinybe.Be galo ja mylejau...Jau niekada nebebusim kartu,tik sirdy ji liks amzinai...Kaip man atsigauti.. ?
?
kekvienai mamai skaudziausia netekti savo vaiko 
Laikykis.... užuojauta.
Mes visos čia netekusios savo nuostabiausių vaikelių. Laiko reikia atsigauti ir niekas nepadės, tik laikas.....
Norėčiau daug pasakyti, bet ką pasakyti - juk niekas negali padėti mamai, netekusiai savo dalies. Tiesiog apkabinu......
Rašyk čia, čia mes visos bendraujam verkiam ir tt. Daug kam tik šitas skyrelis padeda nors šiek tiek palengvinti kančią, išsiverkti, tiestis gyvenimui, nes privalai gyvent, nors suprantu, kaip sunku ir norisi gyvai sulyst žemėn.....
Tiesiog apkabinu - laikykis//........
Mes visos čia netekusios savo nuostabiausių vaikelių. Laiko reikia atsigauti ir niekas nepadės, tik laikas.....
Norėčiau daug pasakyti, bet ką pasakyti - juk niekas negali padėti mamai, netekusiai savo dalies. Tiesiog apkabinu......
Rašyk čia, čia mes visos bendraujam verkiam ir tt. Daug kam tik šitas skyrelis padeda nors šiek tiek palengvinti kančią, išsiverkti, tiestis gyvenimui, nes privalai gyvent, nors suprantu, kaip sunku ir norisi gyvai sulyst žemėn.....
Tiesiog apkabinu - laikykis//........
Nuosirdziausia uzuojauta ir dideles stiprybes Jums ir Jusu seimai, laikykites.
Asara, klaiki netektis...
nežinau kokiais žodžiais paguosti, nes jokie ir nepaguos...
tik laikas, laikas šiek tiek apmalšins skausmo aštrumą, nors kita vertus, kasdien ilgiesi vis labiau.....
išsiverk ir išsikalbėk, tik stenkis neužsidaryt savo skausme ir nevilty, turi gyvent dėl likusių gyvų ir mylimųjų, kurie yra šalia...
stiprybės jūsų šeimai
