Man jau praėjo 1 m. ir 7 mėn. (beveik)...
Ir po tiek laiko skausmas nemažėja, tik darosi "kitoks"... Ir toliau kalbuosi su Mažiuku, mintimis jį auginu, vis galvoju koks jis būtų...
Dabar į kapinytes nuvažiuoju tik savaitgaliais, daug dirbu, matyt, taip stengiuosi užsimiršti, nes kai tik būnu viena, būna beprotiškai sunku..., bet toks jau tas gyvenimas... Atsuko jis mums savo negražiąją pusę...
Svajonėse supu Mažiuką ir liuliuoju, ko, deja, padaryti realybėje negaliu...
Laikas labai keistas pasidarė, lyg aš sapnuočiau ir jis begtų pro mane, o aš tik matau, saulė nušvito, atsirado lapukai, paskui prasibundu tik tada kai lapai jau krinta ir pradeda snigti, nebežinau kartais nei kokia diena, nei mėnuo, mano laikas skaičiuojasi nuo tos dienos, kai neliko Mažiuko...
Dabar man džiaugsmą teikia tik tai, kad kitos mamytės jau vėl laukiasi ar susilaukė, dabar begalo džiaugiuosi Kria ir laukiu su ja kartu tos dienelės, kai ji galės supti dukrytę ant rankų, gal tada ir man pasidarys ramiau, kai žinosiu, kad ir aplink mane gali būti ramybė ir laimė
Jei galėčiau sapnuoti amžinai...
Jei galėčiau niekada nepabusti...
Jei galėčiau būti kartu amžinai...
Jei tik galėčiau ...