Angelų mamos

Būkit stiprios, Angeliukų mamytės... Baisu, graudu, nesuprantama kodėl taip turi būti... Bet taip radom, taip paliksim... Stiprybės jums...

Stiprybes...

isivaizduot negaliu to slogaus netekties, vaiko netekties jausmo, ziaurus tas gyvenimas, saltas ir negailestingas...

daug laikmo jau praejo, bet mamos sirdziai tai ne motais..labai skaudu

kokios mazos atrodo visos problemos ir visi rupesciai pries Jusu bedas..net geda pasidaro, kad kartais dar sugebi iskast problemu, kurios tokios bereiksmes pries toki skausma..

Širdule, kaip tu laikaisi? Man kažkaip neramu, kad tu neberašai. Jei galėsi, parašyk.

Sveikos, mamytės.
Ačiū, kad rašote ir užjaučiate. Vis skaitau ir negaliu nusiraminti... Praėjo daugiau kaip mėnuo, o aš vis gyvenu tomis pačiomis mintimis... Nežianau, kaip susitaikyti... Kiekvieną dieną su vyru važiuojame į kapines.Atrodo, kad ten susitinku savo angelėlį... Tada kažkiek palengvėja... Bet, kai ateina vakaras, mintys vėl daro savo... Geriu vaistus - jie truputį nuramina...
Darbe kažkiek pasimiršta, bet kai sugrįžtu namo, ten tyla... Nejauku... Vėl mintys įvairios aplanko.
Dažnai sapnuoju savo angelėlį. Kartais JI liūdnesnė, kartai linksma. Ryte vėl viską permąstau...
Nežinau, kaip reikia numalšinti tą didžiulį ilgesį po netekties?..
Prašau, patarkite ką nors...

Labas Širdule,
aš savo mažylės netekau beveik prieš 6 mėnesius, jai tada buvo 9mėn. ir 3 dienos. Iš pradžių galvojau kada nurims tas skausmas, kada atslūgs beprotiškas ilgesys... Niekur niekas nedingo. Vis taip pat skauda, labai labai jos pasiilgau, gal kiek tas skausmas nebetoks aštrus. Dabar jau suvokiu kad tas jausmas lydės mūsų šeimą visą gyvenimą. Tenka bendrauti su moterimi, kuri palaidojo savo pirmagimį prieš 30 metų, ir dabar dar kalbant ašaros byra.
Man asmeniškai padeda darbas, įsisuku į tą ratą kaip voverė ir kažkiek užsimirštu. Padeda šis forumas, kuriame daug tokių pat mamų ir viena kitą palaiko. Turiu ir vyresnę dukrelę kuri neleidžia verkti. O be to labai noriu dar vieno vaikelio ir kalu sau į galvą kad turiu būti stipri, nepasiduoti depresijai, kad neįsivaryti sau rimtų ligų...tik taip galėsiu dar kartą būti mama.
O savo mažylę sapnavau tik vieną kartelį...laikė įsikibusi savo mažais piršteliai į mano rankas...ir paleido...

Net nežinau kaip tave nuraminti, kad nors kiek būtų lengviau.

Viskas atsitiko spalio 22 d., tačiau dar dabar byra ašaros pamačius mamas su mažais vaikučiais ir isivaizduojant, kad viskas galejo buti kitaip...Deja...
Nėštumas buvo gana lengvas ir tokios baigties net blogiausiam sapne nebūčiau susapnavusi. Visa laiką nuo pat pradžių viskas buvo gerai ir niekas nematė nieko blogo. Gimes sunelis isgyveno tik 2 valandas. Kai nuvažiavau i ligoninę atsidarymas buvo jau 8 cm. ir daktare pagyrė, kad gerai būtų, kad visos būtų tokios kantrios ir kad greitai pagimdysim. Bet paskui vienu metu pradėjo dingti vaisiaus tonai, gimdymas buvo skatinamas, tačiau mano mažiukas nenorėjo pasirodyti ir galiausiai buvo panaudotas vakuumas. Tačiau jis gimė labai pridusęs, buvo visas mėlynas ir neverkė. Begaivinant gydytoja pasakė, kad pilvukas išsipūtęs ir kaip paiškėjo vėliau pasirodo, kad jo pilvuke buvo susikaupę skysčiai ir mirties priežastis nurodoma kaip Neaiškios kilmės vaisiaus vandenė. Tas dvi savo trumpo gyvenimo valandas jis praleido reanimacijoje, tačiau nieko padaryti jau buvo neįmanoma.... Po visko nebenorėjau gyventi ir galvojau, kad tolesnis gyvenimas yra beprasmis, jeigu atsitinka tokie dalykai. Nežinau kodėl būtent man taip atsitiko, kodėl būtent mes tyrėjome iškęsti tokį skausmą. Baisiausia yra tai, kad pagrindine tokių atvejų priežastis būna kraujo grupių rezusų skirtumas, o pas mus abu su vyru yra I+ kraujo grupė ir šis dalykas atkrinta. Dar po gimdymo darė įvairius tyrimus prie ko būtų galima prisikabinti, tačiau nieko nerado (citomegalo virusas, toksoplazmozė). Ir paaiškinti, kodėl taip atsitiko ir dėl kokios priežasties mažiukui buvo vandenė niekas negali. Žinau, kad laikas po truputėlį gydo žaizdas, tačiau po tokios nelaimės labai sunku atsitiesti ir gyventi toliau. Žinau, kad mūsų Mantukas dabar danguje ir,kad jis tikrai dar turės broliuką ar sesutę, tačiau aš kiekvieną dieną skaičiuoju dienas, kiek jau praėjo laiko ir galvoju, koks jau būtų Mantukas didelis (jam jau būtų 5 mėnesiai), įsivaizduoju kaip jis dabar atrodytų....O turiu tik kapelį, kur galiu uždegti žvakutę ir viskas....Kodėl gyvenimas toks žiaurus??? Kodėl mūsų taip lauktas mažiukas turėjo taip greitai išeiti??? Kodėl????

Kaip skaudu skaityti, kad ar vieno mažiuko nebėra su mumis laikykis astyl tik nepalūžk tu stipri labai stipri, tikiu, kad išgyvensi šitą skausmą ... ir žinok, jei dievas užvėrė duris tai būtinai atvers langą...................stiprybės tau ir tavo šeimai...

Labai labai uzjauciu,
Styprybes tau linkiu,mano suneliui dabar butu 11 menesiu,jis isgyveno tik 3 dieneles,man irgi buvo sunku nieko nenorejau,bet labai padedavo supermama,cia galima rasyti galima isipasakoti ir tave tikrai supras
Gyvenimas eina i prieki,nors kaip sako,kad pareis kazkiek laiko ir bus lengviau,na aisku kazkiek lengviau gal ir bus,bet vistiek galvosi apie savo pirma vaikeli.
Laikykis ir tik nepaluzk

astyl Labai labai užjaučiu tave ir tave kria
Gal nuskambės sarkastiškai,bet Dievas siunčia išbandymus tik stipriem žmonėm...linkiu atgauti dvasinę ramybę.