Nesuprantu. Kaip Jai padeti ka besakyti. Bijau net eiti, atrodo as turiu o Ji ne, suprantu kaip Jai skaudu, bijau net pasakoti apie saviske. Kad galeciau pasukti laika atgal ir kazka pakeisti. Bet deja.
Situacija ne iš lengvųjų. Tu geriau pažįsti savo draugę, tad turi tiesiog pasistengti pajausti, kada tavo draugė nori pabūti viena, kada - tiesiog paverkti tau į petį... Nesupyk, jei kurį laiką ji net nenorės bendrauti. Tik jos nepalik, pasistenk, kad ji suprastų: ji nelaimėje ne viena...
Deja, bet jai kurį laiką gali būti labai sunku matyti tavo jaunesniąją mergaitę ir kitus panašaus amžiaus vaikus. Jai spaus širdį, ji galvos, kad ir jos dukrelė jau būtų panašaus amžiaus... Žinau, ką sakau: taip buvo man. Ir, nors stengiuosi to neparodyti ir tai nugalėti, vis dar tebėra... Tikiuosi, tai laikui bėgant praeis.
Sveika lina0911, jei skaitei, man taip buvo, tik ne virkštelė užsisuko, o placenta suinfarktavo. Man be galo greit viskas praėjo, nes , manau, kad aš turiu nuostabų sūnelį. Jis man padėjo. Kiek skaitau, tai suprantu, kad jei pirmagimiui taip atsitinka, mamai atsigauti yra dar sunkiau. Juk tai buvo vienintelis iki tol. Puikiai suprantu tavo draugę ir galiu pasakyt apie save, ko aš norėjau, kas man buvo. Bet jokiu būdu jai to netaikyk, tu ją pažįsti geriau, pabandyk visus būdus, kaip jai palengvint. Aš, po to įvykio negalėjau žiūrėt į naujagimius, į mažus vaikučius. Negalėjau nei kalbėt apie juos, nei žurnaluose matyt. Aš nenorėjau, kad pas mane eitų draugės su vaikais. Bet aš ir pasakydavau, kad tik nesivestų vaikų, kai ateina. Aš mačiau tik savo sūnelį.Turiu vieną draugę, kuri apsikabinus išsiverkdavo su manim - ji man labai pagelbėjo. Tiesiog apsikabini, išsiverki kartu ir tiek. Tik po kurio laiko aš galėjau kalbėt apie savo nelaimę. Ir tik dabar, praėjus dviem mėnesiam aš jau galiu laisvai kalbėt apie naujagimius, žiūrėt į vežimėlius, bet žiūrėt į naujagimius ir skaityt apie juos dar negaliu. Negaliunieko daryt, ką dariau nėščia, negaliu kalbėt taip kaip nėščia, o kadangi jai tai pirmas vaikas, ji nelaikius jo ant rankų, nesirūpinus ir nepajautus savo vaiko - gyvo, manau, kad jai bus dar sunkiau. patarčiau visiškai nekalbėt apie vaikus, o tik apie tą nelaimę (kad padėt susigyvent, kad jau tai įvyko), nekalbėt apie artimiausią ateitį ir primygtinai nesiūlyt psichologo pagalbos. Nes kai man pasakydavo, tai aš jaučiausi visiškai sugniuždyta. Man būdavo dar sunkiau, atrodė, kad visi manyje mato ligonį. O čia labai asmeniška. man neprireikė psichologo po šia dienai, nes aš susitvarkiau pati, o tie kuroie siūlė pagalbą psichologo, jie dar tebesiūlo, nes žmonės yra tokie, kad jei nepriimi jū pagalbos, jie tampa nepatenkinti (čia mano nuomonė) Svarbiausia labai neutraliai su ja bendraut, nepasakot apie savo vaikutį (nes ji verks), nerodyt jo, kol nenorės pati pamatyt, kol pati neateis, ir pasistenkt pranešt visiem bendriem draugam ir pažįstamiem, kad jie jos neklausinėtų, kas gimė, o kad žinotų ir užjaustų. Nes labiausiai skaudina gatvėj pažįstami, kurie klausinėja, kas gimė, kai pamato kad nebenėščia. Čia manau tavo pagalba būtų didžiausia, kad eidama gatvėj visiem pazsakytum. Nes aš pykau ant savo draugių, kad jos tylėjo, o manęs visi klausinėjo. Tai pasakiau visom, kad praneštų daugumai, kad man į akis nelįstų su šypsenom. Laikykis. Suprantu, kad dabar neturi kur dėtis, tau labai sunku, nes kartu vaikščiojot, bet svarbiausia nusiramink, nes tavo vaikutis labai viską jaučia, o ir dėl jo maistelio pasistenk. Tai įvyko ne tau. Tu gali tik padėti. Nusiramink dėl savo vaiko. Kai tu būsi ramesnė ir tavo draugei bus ramiau. o svarbiausia mažiui. Tegu ji išsiverkia, nes jei prašysi, kad neverktų, verks dar labiau.
Kiekvieną kartą skaitydama apie dar vieną nelaimingą mamą, negaliu suvaldyti ašarų. Vis prisimenu tą skausmą, neviltį, pyktį. Teisingai karosiukas pataria, kuo mažiau kalbėk dabar su ja apie savo ar kitus vaikučius. Man net ir dabar, praėjus daugiau nei metams po dukrytės netekties, dar kartais sunku džiaugtis kitų mamyčių laime, nes vis pagalvoju, kodėl iš manęs atėmė šitą laimę. Bet su laiku išmoksti susigyventi su skausmu. Duok savo draugei žinoti, kad tu visada šalia ir visada jai padėsi. Tik pati nesinervuok taip, nes tavo stebukliukui kenkia tavo nerimas.
Skaudi ir tragiška nelaimė vasario 13 d. atsitiko mūsų šeimoje - mirė vienturtė mūsų dukrytė Reda. Nuo kūdikystės Ji turėjo sunkios formos įgimtą širdies ydą. Tik negalvojome, kad tai įvyks taip greitai ir netikėtai... Parašykite kas nors, noriu pasidalinti savo širdgėla...
Dabar ji pavirto angeliuku, ziuri i Jus ir irgi liudi, nes mato jusu asaras. Neliudekite ilgai, laikas isdziovins asaras, ir tai matydama Jusu dukryte dziugins jus silta saulute...sius jums savo spinduliukus, kurie maloniai kutens jusu skruostukus vasara... Rudeni zais su jumis krintanciais lapais... Ziema pacia graziausia snaige nusileis jums ant delno... O pavasari suzydes zybute! Ji visa laika bus su Jumis... Laukite pavasario...
Perskaičiau ir apsiverkiau. Aš nežinau kas gali būti baisiau už vaikelio netektį... Tą skausmą sumažinti gal galėtų ta mintis, kad dukrytė visada liks su jumis, jūsų širdyse. Stiprybės mamytei...
Užjaučiu, tačiau žinau, kad tau tie žodžiai nepadės. Suprantu tave, žinau, kad kelio per ašaras nematai. Ji nemirė, Ji gyvena toliau, tik truputį aukščiau. Iki šiol tu ja rūpinaisi, nuo tos dienos Ji rūpinsis tavimi. Nors Jai dar per anksti, tačiau Ji stipri, Ji myli tave ir mato. Ji laiminga bus tik tada, kai tu su Ja bendrausi ir bus laiminga, kai tu džiaugies. Ji lauks tavęs ir pasitiks tave, tik šiek tiek vėliau. Stenkis būti stipri dėl Jos. Gal būt Ji dar pasiūs tau angeliuką, kad linksmiau būtų. Žinau, kad šiai dienai tau reikia tik Jos. Bet sustiprėk ir stenkis dėl visko tik dėl Jos. Ji nori, kad tu būtum laiminga. Pasistenk, kada nors ateis diena, kai tu šypsosies, su laiku. Jūs dar susitiksit. Mes visos sutiksim su savo angelėliais. Stiprybės ir ištvermės... Laikykis, mes su tavimi. Būk čia kuo dažniau, padeda.
