Angelų mamos

Skaitau jusu zinutes ir negaliu patiketi,kad tiek daug yra mamyciu kurios neteko savo mazyliu dar net negimusiu.Kazin ar kas gali atsakyti i klausima kodel taip atsitinka ir butent toms mamytems kurios taip laukia savo kudikeliu.Stai net galiu pasakyti pavyzdi apie mama kuri norejo atsikratyti savo kudikiu niekam net nesakiusi kad yra nescia O mes taip ju laukiam o kai kam tai, net nezinau kaip net pavadinti,gal tiesiog kaip daigtas kuriuo gali atsikratyti kai jo nenori.Va butent tokiu mamu nekenciu ir nepateisinu.Aciu jums kad nepamirstate mane.O laikas yra tikrai geras gydytojas, as jau net pagalvoju apie kita mazyli

[COLOR=blue]Labai suprantu tavo situacija... Deja, pries 3 metus ir 5 men. as taip pat isgyvenau kosmara, savo pirmagimes dukrytes mirti. Nors kai laukiausi, nieko blogo niekas neitare, visi gydytojai tik komentavo, kad viskas gerai, viskas puiku, o pasirodo niekas nebuvo nei gerai, nei puiku nuo pat 12 nestumo savaites, tik tai suzinojau jau po savo mazyles netekties... Santariskiu ligonines gydytojai tai paseke mano vyrui,nes as pati buvau likusi Klaipedoj, gimdymo namuose, o jis su musu mazyle reaniboliu isleke i Vilniu... Taigi ji gime nuostabi, mazute, grazute... tik su igimta diefragmos isvarza, neissivysciusiu plautuku ir sirdele desineje puseje. Gal idomu, kodel gydytojai nieko nemate per echoskopijas?? man tai didziule paslaptis, kam jie kazkur ziuri, jei mato vos ne spygas... Deja, tai jos nebutu isgelbeje, o gal butu... Zinau, kad Airijoje, Anglijoje daro operacijas vaikuciams dar mamyciu pilveliuose. Ko gero, su vyru, jei tik butume zinoje, butume pardave savo buta ir isleke pagydyt savo dukrytes... O dabar teko susitaikyt su jos netektim paskutine akimrka Zinai, net gimdydama ir kesdama skausmus, as juokiausi, mes su vyru dziaugemes, kad pagaliau, pagaliau musu issvajota saulyte isvys pasauli!!! Ir tada ji gime... Ne karto neikvepe ir as negirdejau jos balselio... Ir dabar verkiu tai atsimindama, deja Is karto supratau, jog viskas, tai galas; ji gulejo melyna melyna, lyg tamsus juros vanduo, man ant pilvo, ir nejudejo, dar kazkas is gydytoju sake, kad nieko, tuoj kvepuos, taciau jau tada as supratau, jog tai pabaiga. Nors skubiai mazyle iskeliavo i Santariskes, mire vienos paros ir 25 minuciu amziaus. Baisiausia, kad manes nebuvo salia jos... Nors po to daremes visus imanomus tyrimus, paaiskejo, jog mes su vyru esam sveiki ir tai buvo ti atsitiktinumas. Gal tiesiog virusiukas. Isivaizduojate, tiesiog VIRUSIUKAS Taciau praejus 10 menesiu pastojau, pagimdziau ir dabar auginu nuostabiausia savo meilute- jai greit greit sueis 2 metukai! Taigi nereikia prarast vilties, kai labai kazko troksti, butinai tai turesi!! Taciau vienas vaikas kito nepakeicia... Tik padeda palengvinti netekties skausma. Linkiu jums neprarast vilties, bukite kartu ir palaikykite vienas kita. Tai ypatingai padeda skausmo akimirka... Linkiu jums daug meiles, o meile palengvina bet koki skausma
Tu ne viena. Pasidalinus skausmu, kazkaip jo sumazeja

Sekmes!

Labas mamytes ir busimos !!!
Skaitau ir negaliu sulaikyti asaru, uzjauciu tave Zhaneta, tikrai kodel likimas toks ziaurus, mes taip pat su vyru taip laukiam vaikucio bet buvo du persileidimai dabar po visu tyrimu tikimes stebukliuko, kuris tikiuosi prablaskys skaudzius prisiminimus, juk taip noriu buti mama....

Verkiu taip lyg buciau as vaikiuko netekusi...laikykis...

be galo skaudi istorija ,laikykis ir buk stipri,tikiu ,kad dar sulauksi jos sugriztancios

Baisu... Kai skaitau Tavo istoriją... Gal aš per vėlai atrašau, gal Tu jau nebeperskaitysi mano žodžių, tačiau ne tai svarbiausiai... Aš netekau pirmagimės, ir gimdyti turėjau kaip ir tu - gegužės 18d., per pernešiojau ir ji gimė gegeužės 21, o mirė 22d. Man iki šiol tai baisiausios datos, nekenčiu tų dienų, nors jau praėjo 3,5metų ir jau auginu sveikutę dukrytę, kuriai greit bus 2 metukai. Tačiau pirmosios savo saulytės neužmiršiu niekada...Mūsų angeliukai danguje, tegu jiems niekada netrūksta juoko......

lankausi cia daznai
uzjauciu TAVE tikarai labai , labai is visos sirdies truksta man zodziu dar kazka parasyti, ka mes iskentejom tik supranta tie zmones kurie sita nelaime patyre, ir tikrai suprantu kaip tu jauties

Sveikute, zirzile. Aš gavau tavo asmeninę žinutę, tau atrašiau2 žinutes, tačiau man rodo, jog pas mane nėra jokių išsiųstų žinučių, tad prašau atrašyk, ar jas gavai Dėkui ir laukiu tavo atsakymo

zirzile, mano e-mailas b_jukumiene@yahoo.com

Turbut nieko nera skaudziau uz vaikelio mirti. Tai sukrecia iki pat sielos gelmiu, po to pasaulis jau nebebuna toks koks buves. Daugybe dalyku kurie atrode svarbus pasidaro beprasmiai. Suvoki kokia trapi yra zmogaus gyvybe ir koks svarbus kiekvienas zmogus.
Mes netekome vaikelio, kai nestumas buvo 30 savaiciu. Tai buvo baisiausia diena mano gyvenime. Pajutusi, kad jau kelias valandas nejauciu judesiu, nuvaziavau i ligonine. Ten ir suzinojau, kad vaikelis pries kelias valandas mire. Ligonineje mane istiko sokas klykiau negaledama sustoti, verkiau, buvo labai baisu. Tik dabar pradedu atsiminti kai kurias detales, nes tarpais buvo dingusi atmintis. Nors praejo jau trys menesiai, dar negaliu iki galo atsigauti.
Leido skatinamuosius, gimdziau. Labai gailiuosi, kad nepaprasiau po gimdymo, kad leistu palaikyti musu mergyte rankose, buvau per daug pasimetusi ir apkvaitusi nuo skatinamuju, nuskausminamuju ir soko.
Atsigauti labai padeda tikejimas, einu i baznycia ir meldziuosi.
Sirdies zaizdos po truputi gyja, pasaulis kasdiena po truputeli tampa sviesesniu ir linksmesniu. Tikiu, kad musu angeleliams gera ten kur jie dabar yra, ir kad ateis laikas ir mes susitiksime

pupike, parašyk man, pašnekėsim... Laikykis, man ir gi po netekties labiausiai padėjo vyras ir Dievas. Be jų dabar jau čia tikrai negyvenčiau Tikėjimas, kad Dievas greičiausiai padėjo mano mažuliukei, pasiimdamas ją pas save, apsaugojo nuo baisaus likimo - gal ji būtų buvusi nužudyta kokio maniako, išniekonta, ar susirgusi kokia baisia liga... Gal kvailai skamba mano šitie žodžiai, tačiau jais įtikėjusi, tesugebėjau atsitiesti.... Mūsų angelėliai dabar Danguje, ten jie tikrai laimingi, o mes paliūdim, paverkiam... nes čia žemė... baisiausias pragaras būtų man - po mirties Jos nesusitikti, o vienintelis klausimas, kurį aš paklausčiau Dievą (tikiu, gal turėsiu galimybę kada nors) - KODĖL? Atleiskit, gal čia vėjų prirašiau.....

Mane irgi kankino klausimas KODEL? kodel taip atsitiko?
Dabar jau to nebeklausiu, matyt taip turejo buti, nes niekas nevyksta be priezasties.............praeities jau nebepakeisi....
Is pradziu norejosi isnykti dingti ir niekada nebeegzistuoti, bet turiu gyventi, kad ir kaip skaudu butu...
Stengiuosi nebeverkti, ypac kai mato vyras, nes jis jau nebezino kaip mane guosti...
Bet vis kai prisimenu asaros pacios rieda, atgaminau kiekviena akimirka iki tos baisios dienos, o viskas buvo taip puikiai, nestumas grazus, vaikelis sveikas...
Stengiuosi vel ismokti dziaugtis gyvenimu, nes musu angeliukai nori mus matyti laimingas