žinau, kad žodžiai beverčiai, bet mes su tavimi ir tavo skausmu *
Žinau kad tau labai labai skauda širdele, bet turi but stipri ir laikikis o mes su tavim , tau padėsim.
Tikiu kad praeis kiek laiko ir jus sulauksit savo angeliuko.
Tikiu kad praeis kiek laiko ir jus sulauksit savo angeliuko.
Labai sunku ištverti skausmą po mažylio netekties... Aš pagalvoju kartais iš kur motinos turi tiek stiprybės. Per savo mažylio laidotuves norėjau rėkti iš skausmo, bet valdžiausi, nes žinau, jog jis mane stebi iš dangaus. Tikiu kad Dievas man padovanos kūdiki, kurį galėčiau apkabinti, myluoti, auginti, nes jau jam vieną angeliuką pagimdžiau... Stiprybės tau ir ištvermės. Guoskitės tuo, jog TEN yra geriau, nieko neskauda...
Labai uzjauciu tave ir tavo seima, labai tave suprantu, buk stipri, laikas pades, tik randas liks amzinai...pries 3 men. as irgi praradau dukryte irgi turejau gimdyti, jau zinodama , kad neturesiu, tik manoji buvo mazesne...
Tikiu,kad atsiras stiprybes....tu reikalinga savo seimai....o mazyle tave saugos visada...
Tikiu,kad atsiras stiprybes....tu reikalinga savo seimai....o mazyle tave saugos visada...
sunku susitaikyti su tuo , kad gyvybe gyvenusi tavyje eme ir uzgeso... 
vadinasi dievulis taip norejo priglausti tavo maza dukryte angeleli... bet jei dievulis ateme, as tikiu, kad ji sugris pas jus, ir gal net ne viena... 
stiprybes ir vilties jums
vadinasi dievulis taip norejo priglausti tavo maza dukryte angeleli... bet jei dievulis ateme, as tikiu, kad ji sugris pas jus, ir gal net ne viena... stiprybes ir vilties jums
P.S.daznai sau uzduodu klausima:kodel dievulis duoda daug sveiku vaiku toms kurios ju visiskai ju nelaukia?...o tos kurios ruosiasi, laukia, svajoja-kartais is ju ta galimybe atimama... jei butu visa tai mano rankose, tikrai pakeisciau daug ka...gal tada aplinkui butu maziau skausmo? 
Stiprybes jums 
... 
...
Labai dekoju jums mamytes uz nuosirdu palaikyma.Jau arteja menuo ir prakeikta 22 diena,kuri man suteike tiek daug skausmo.Bet bandau zengti i prieki.Gyvenimas jau pradeda teketi savo vaga, aisku buna.Kai pasiziuriu i jusu maziuku nuotraukas taip skaudu pasidaro atrodo kad kas sirdy draskytu.Vyras kai pamato kad as cia besededama imu verkti,tai sako eik lauk is to forumo 
bet as tikrai neiseisiu cia labai man patinka.Dar karta dekoju jums.
buna.Kai pasiziuriu i jusu maziuku nuotraukas taip skaudu pasidaro atrodo kad kas sirdy draskytu.Vyras kai pamato kad as cia besededama imu verkti,tai sako eik lauk is to forumo bet as tikrai neiseisiu cia labai man patinka.Dar karta dekoju jums.
Vien zodzio AZJAUCIU cia neuztenka, verkiau ir as, kodel tai atsitinka tokieks maziems zmogiukams? Kodel? Ramina tik mintis, kad TAVO DUKRELE pavirto i NUOSTABU ANGELA, kuris bus visad su tavimi 
Tikrai nėra nieko baisiau kaip laidoti savo atžalėles... Svarbiausia, kad tas skausmas nepasimiršta, jis tūno širdies kamputyje, kad vėl galėtų išlysti ir sukelti did-iulį sielvartą... Rūpinkis ir mylėk savo mažąją - tai turbūt angeliukas grįžęs pratęsti savo žemišką kelionę...
Kolete, skaiciau tavo istorija ir ji man pasirode kazkur girdeta. Tai baisu - toks jausmas apeme, kai isgirdau ja anksciau. Nebenoriu sakyti nieko, kas dar karta paliestu tavo vargse motinos sirdi.
Laikykis. Gyvenk. Kovok. Buk stipri. Ir laiminga. Tegul jusu gyvenime bus dar daug graziu spalvu.
O Lukrecija apkabink, pabuciuok ir perduok jai linkejimus nuo tetos, kuri mokesi vienoj klasej su jos teciu
Laikykis. Gyvenk. Kovok. Buk stipri. Ir laiminga. Tegul jusu gyvenime bus dar daug graziu spalvu.
O Lukrecija apkabink, pabuciuok ir perduok jai linkejimus nuo tetos, kuri mokesi vienoj klasej su jos teciu
Sveiki,
noriu pasidalinti savo mintims. Prieš metus palaidojom mano vyrą ir sūnelio tetuką, kuris mus labai mylėjo. Dabar vaikui beveik keturi metukai, bet nėra dienos, kad jis apie tetį nekalbėtų... vis prisimena, klausia ka tėtis darydavo vienoj ar kitoj sitaucijoj. apie tai kalba tik su manim, darželyje apie teti kalbos nėra. Akivaizdu, kad labai labai skauda ir apie tai galima kalbėti tik su mama. Bandau su tuo susigyventi, eiti į priekį, tačiau dabar praėjus metinėms, pajutau tokią klaikią tuštumą... nežinau kaip iš to išlipti ... Gal atsiras mamyčių patyrusių tokią pat tragediją.
noriu pasidalinti savo mintims. Prieš metus palaidojom mano vyrą ir sūnelio tetuką, kuris mus labai mylėjo. Dabar vaikui beveik keturi metukai, bet nėra dienos, kad jis apie tetį nekalbėtų... vis prisimena, klausia ka tėtis darydavo vienoj ar kitoj sitaucijoj. apie tai kalba tik su manim, darželyje apie teti kalbos nėra. Akivaizdu, kad labai labai skauda ir apie tai galima kalbėti tik su mama. Bandau su tuo susigyventi, eiti į priekį, tačiau dabar praėjus metinėms, pajutau tokią klaikią tuštumą... nežinau kaip iš to išlipti ... Gal atsiras mamyčių patyrusių tokią pat tragediją.
