mano reakcija tai stipri buvo. ir sokas, ir baime, ir paranoja, ir depresija, visiskas susizlugdymas, kas tik nori. vaziavau konsultacijai del laimo ligos. pamaciau korteleje uzrasa SD. iskart i interneta. mazokai info is dvieju raidziu. radau IS. paskaiciau. mazai serganciu, negali buti man, tikrai ne. 9.00 konsiliume pristatyta buvau kaip IS ligone, serganti jau daugiau nei metai
nes apakau kaire akim vasara, paskui pavasari, paskui vel vasara, vel ta pati akis, viskas tas pats.niekas nieko nesake. sake per daug stresuoji, nepailsi, nusiramink.bet man mokslai, bedos, egzaminai, ir netektys kelios buvo. ir konsiliume kaip kirto, tai kirto. zinau tik tiek, kad po paros atejo gydytoja ir paklause, ar niekas nieko neminejo. nekalbejau, nerasiau sms, nenorejau lankytoju.. nors ir dabar nekalbu ir nenoriu, kad kas eitu lankyti.gerai, kad kitam mieste buvau, tevai nevaziavo. tai tikrai buvo visiskai netiketa.nes dar praeita diena buvau gydoma nuo laimo ligos, jau sulasintos 6 antibiotiku laselines ir staiga nebereikia antibiotiku, nieko nereikia-sergi nepagydoma liga. atejo psichologas, psichiatras, bet negirdejau ka sake, ko klause.kalbeti negalejau.
is man artimu tik drauge zino, kad sergu. atejo aplankyt, pamate, kad blogai. gyvenime nemate manes tokios, nors mes kaip seses
daugiau niekam nenoriu sakyt, net nezinau, kaip kambariokem aiskint reiks, kad vaistus turiu leistis
taip sudrebejo zeme po kojom. naujas miestas, stojimai, nauji zmones, nauji namai, nauji mokslai, isvaziuoji viena, net nespejau rugsejo pirmai iseit is ligonines. isejau, ir nezinau kur eiti, su daiktais prie gatves stoviu, net neisivaizduoju kur gyvensiu, kur univeras, kaip nuvaziuoti, nieko nepazistu,ir planai sugriuvo ir diagnoze tokia
atiguldavau miegoti ir bijau uzmigti, o jei neatsikeliu, o jei suparalizuos, o jei tas anas..kas pades..ir guledavau naktimis, vaistai neveikdavo.pratempiau pora menesiu ir vel pablogejimas, vel ligonine. dabar bent siek tiek miegu-pazanga
noriu pamirst kaip bloga sapna viska.
ir velnias cia taip pesimistiskai rasau
niekam nepasakoju, niekas nezino, o ant sirdies guli ir grauzia. jei parasysiu gal geriau bus
ir turiu klausima. dabar vel nematau, geriu hormonus, bet kai sportuoju, kai susylu tada dar prasciau, atrodo, truksta oro ir vaizdas toks na, atrodo spengia ausyse ir liejasi. kai atvestu vel viskas gerai. cia del pablogejimo? del to, jog salej oro truksta? ar persistengiu sportuojant? didelis tempas?