QUOTE(Talli @ 2008 11 04, 14:42)
na man tai baisoka truputi
Aš jau buvau rašiusi, kad kai mano tėvai sužinojo, jog mano draugas turi IS labai isgyveno, mama liepė galvoti ka darau, jai turbut labiausiai pasidare gaila manes.
bet mes vistiek nenuleidom ranku, jis pradejo atvaziuoti dazniau pas mane i svecius, tevai pamate, kad mano isrinktasis nuostabus zmogus, susigyveno su viskuo.
labai daug kas priklauso nuo to, kaip tu jo tevams dabar patinki. Jai jie tave vertina kaip zmogu, tai tikrai neturetu buti problemu, juo labiau kad medicina tikrai zengia i prieki. Ir pries 10 metų kai sužinojom diagnozę, nebuvo jokios vilties, tai dabar jos tikrai yra daug daugiau.
Svarbu, kaip kad Eglema parase, tavo mylimojo poziuris, jei ir tevai susvyruotu, jis pats gali daug ka pakeisti. Ir jei tevai pamatys, kad sunui gerai, manau, ir jiems turetu buti gerai.
As asmeniskai visada vadovaujuosi tokia logika, isirinkdama sveika vyra, niekada nebuciau zinojusi, kad po kazkiek laiko negali ir jam kas atsitikti...
jei lemta atsidurti tokioje situacijoje - vadinasi anksciau ar veliau i ja ir pakliusi...