Šiandien pas mane buvo atėjusi kaimynė senutė, 93 metų. Šiaip, apie gyvenimą pakalbėti. Jos vaikai mirę, anūkai užsienyje, sako, grįžti nesiruošia. Ją kaip ir prižiūri kaimynas, kuriam ji butą užrašė

Tai ji dabar atėjusi man sako - perrašysiu aš tau butą, bet tu mane dabok, vistiek moteris, anas nieko nepadeda. Ir sako tuoj mirsiu, palaidok mane.
Kažkaip nemėgstu aš tokių dalykų, bet pažadėjau jai nors kaip nors padėti. Sakau, nors į seniūniją paskambinsiu, kad yra vienišas senas žmogus.
Kaip vyksta tokie dalykai? Ar yra kas prižiūri tokius žmones, kaip iš tikro būna su jų butais po mirties? Kad ir užrašytas tas butas paveldėjimu, ar nesulėks tie anūkai ir giminaičiai jo dalintis? O jei jau naglą snukį įsistatyti, ar realu tą butą persirašyti sau?