sukėlėt prisiminimus. kadangi šiemet aš atrodo galų gale praradau paskutinį savo juokingą gerbėją, tai sakau reik gal irgi savuosius aprašyt.
beje, aš irgi iš tų bepročių, ir tik pernai pati sau iš širdies išsiroviau irgi tokį apsėdimą.
tai su pabaiga kvailysčių ir perėjimų prie "padoraus gyvenimo"...
tai va, pirmasis buvo mano karate treneris. ten buvo trikampis. nes jis buvo įsikliopinęs mane, o mano draugė jį. dukart nelaiminga meilė
o aš ką - aš su savo būsimu vyru susipažinus romantikas laužiau. tai va, šiaip jį prieš mane buvo tokia pana labai atstūmus, (25 metų buvo, tai kaip ir ne jauniklis, bet), tai jis buvo toks labai drovus, bet pas jį treniruodamasi sužinojau, ką reiškia "nurenginėja žvilgsniu", visos klubo panos sakydavo man, kad jis mane įsimylėjęs, o ko tu nieko nedarai, o aš ką, kaip sakau, su savo būsimu vyru tūsinaus. nu ir kaip nieko , lankau trešas, lankau ir tiek. malonus tas dėmesys, bet bičas labai jau ne mano skonio, tai tikrai nieko ir nedariau. nu gerai, kartais gal kiek paflirtuodavau. nežymiai. ir staiga, grįžta mano tėvas iš darbo, tuo metu jis dirbo vienam kabinete su to bičo tėvu - ir sako man, žinai, X sakė savo tėvui, o tas man, kad nori tave vesti
Romantika... tai laimei kad tas treneris netrukus po to darbą metė. Tai ilgai "konfūzas" ir mano apmąstymai kas čia dabar netruko. Bet taip jo ir nepaklausiau, ar čia jis iš nedrąsos galvojo, kad va tėvai per tėvus perduos, o aš paskui pulsiu jam ant kaklo šaukdama taip taip, ar nevilty prasitarė apie savo planus... Beje, jis po to ilgai liko nevedęs, tik 38 galų gale susituokė, o pamatęs mane kol dar nevedęs raudonuodavo ir pabėgdavo kokia nors priežastim, ką nors kukliai burbtelėjęs
Tai laimei senberniu neliko. Irgi svarstau, ar čia jau tikrai "toookia" ta meilė buvo kad trukdė vest ką kita
Bet neklausiau... Tai ir nesužinosiu.
antrasis buvo dar vienas karate treneris. aš jau ištekėjus, jis vedęs. ir jo žmona labai manęs nemėgo. o aš nors ištekėjus sugebėjau likt naivi ir negalėjau suprast, kodėl, nes ji visom kitom tokia labai šilta buvo, vsio takoje. Nu ir kokius keturis metus su tuo treneriu vis pašnekam visokiom temom nekaltom, jis ten stripulyte tu tą, stripulytę aną, o aš ką - galvoju, gal jam šiaip įdomu pašnekėt, apie karate, apie šiaip, ir nieko tokio negalvoju (nes jis irgi buvo labai labai ne mano skonio vyriškis). nu kartą ateinu į varžybas pasirgt, tai kaip jau ir prisidažius kovinėm spalvom, kaip ne kaip ne treša - o tas privarė , su vyru stoviu, į ausį man šnibžda - nuostabiai atrodai. tai ir tada dar nesugalvojau,kad jam baisiausiai patinku, šiaip pagalvojau, nu komplimentas ir tiek. nelindo kažkaip į galvą tokia mintis. ir galų galiausiai, buvau jau pas jį trešas metus, bet vyras ne, važiavau pro šalį, užėjau į trešą, pasėdėt ant suolo, kol vyras baigs treniruotis. tai tas tik pamatė, tik nušvito, nubėgo kažkur, iš kažko iškniso saldainius, atnešė man, čiulba užuot trešą vedęs, nu aš jau taip GALŲ GALE kažką suprast pradėjau, kad kažkas gal ne taip, o tas pritūpė, staiga atsirišo kimono kelnių raištelius, nusismaukė per vieną pusę, ir rodo man ties trusikais ir sako - tu žinai, man čia raišteliai nutrynė
Nu aš neatsimenu, kaip mes baigėm tą pokalbį galų gale, nes mane ištiko stabas, bet galų gale ir aš durna višta supratau, ko taip manęs nekentė jo žmona
trečiasis dėl įvairovės buvo aikido treneris ir matematikos dėstytojas. jaunesnis už mane penkiais metais, bet tikrai ne intelektu. susipažinom interneto forume kovos menų, susikeitėm skaipais ir pradėjom vakarais pezėt, nes tai buvo neįtikėtino proto vyras, šiaip man labai retai pasitaiko, akd būtų protingesni už mane, bet šitas pasitaikė. kalbėdavom grynai apie kovos menus, taktikas, tą aną, vieno ar kito geresnes savybes ir t. t. nu ir aš jam kažkada juokais pasakiau, jei būčiau senukas išpuvusiais dantim, ar tu su manim vis tiek kalbėtumeis (buvo dar manęs nematęs gyvai), sakė, aišku- man tipo labai malonu pašnekėt protingai tiesiog, padiskutuot. tai šnekėdavom iki pirmos, paskui jis šeštą keldavos paskaitosna, studentam dėstyt. o man kas, aš iš namų dirbau, miegojau kiek lindo. paskui susimatėm gyvai. iš išvaizdos jis buvo nieko, bet blin - praustis pamiršdavo, su kvapeliu toks
bet internetu bendraut tas nemaišė. kas įdomiausia, dar ir drovus, per visą trijų dienų kovos menų seminarą taip prie manęs ir nepriėjo, tik paskui išsiaiškinom skypu, kad tai jis ten buvo. o aš jam kritau į akį. ir jam buvo dzin, kad buvau ten su vyru kaip ne kaip, kaip ir užimta. tai mūsų pokalbiai nuo tada tęsdavos iki šešių ryto. nesakau, man buvo smagu, bet kaip jis vedė paskaitas aš nežinau. ir taip metus. vėlgi viskas labai padoriai, išskyrus kad įgavo pokalbiai tokias gaideles kaip: o ateik man trešas pravesi mano vaikinams... atsisakiau - esą neturiu kompetencijos. nu gerai - ateik aš paskaitą vesiu apie kalbas. atsisakiau - neturiu laiko. nu gerai, ateik, aš ten grosiu t. t. atsisakiau - neturiu laiko. nu gerai, tai atvaryk pažiūrėk kaip trešą vedu - nu gerai, pažiūrėjau, nes man pakeliui buvo, jis ten treniravo, kur pati į karate vaikščiojau. bet kaip į mane susmigo jo auklėtinių žvilgsniai atėjus - tai paskui supratau, kad jis buvo priskiedęs jiems, kad aš jo pana
nu ką, visa tai man vis po truputį mažinant trunka jau trejus metus... aš vis dar ištekėjus, jau ir pasigimdžius vaikelį... ir sako jis man - turiu bilietus į kovos menų turnyrą, varom davai. aš jam - nu žinai, aš gi vaiką turiu... jis sako- o tai tu pasakyk kad su manim eini ir paprašyk kad vyras prižiūrėtų vaiką
galvoju - sakau vyrui, davai prižiūrėk mažę, o aš su gerbėju nueisiu į varžybas
tai nenuėjom, o aš tada jau drastiškai užsiaurinau bendravimą, atseit neturiu laiko, vaikas, darbas tas anas.
nepaisant to po to jis mane dar šešis metus kovo aštuntą sveikino su moters diena sms-ais. pernai ačiū dievui paskutinį kartą, trečią nakties, iš teksto - galimai girtas. aš jam tiesa neatsakinėjau pastaruosius trejus metus...
ir šiemet galų gale nesulaukiau
gal galų gale ką nors susirado... viliuosi. bet bijau parašyt ir paklaust. kad iš naujo neužsivestų
va tokia va dešimt metų trukusi epopėja
O iš šiaip gerbėjų, su kuriais jau ir fiziškai susitikinėjau, tai vienas jų kareivukas buvo, per pažintis laikrašty. tai kad padarytų man įspūdį, nuėjo antyte (pritūpęs) tris kilometrus palei upę man šalia pėstinant
papildoma džiaugsmo razinka yra tame, kad pakeliui susitiko savo vadą, tai iš antytės atsistojo ir pagarbą atidavė. tas geru žvilgsniu jį apdovanojo. bet ką romantika vis tiek
gal net ir gaila, kad nieko rimtesnio pas mus ir nenutiko... būna vyrai keliais vaikšto, bet gal mažiau romantiška - tada kelnes dažnai pirkt reik, nusitrina, o čia antyte - be nuostolių
.
