Kol laukiausi - jaučiausi nepaprastai gerai. Na, žinoma, pykinimų pirmais mėnesiais, kaip ir visos, neišvengiau, bet argi dėl to kvaršinsi galvą. Pavemi, pavemi - ir toliau gyveni - iki kito karto
. O vėliau - viskas susitvarkė. Skraidžiau lyg ant sparnų. Net paskutinį vakarą prieš gimdymą su didžiausiu pilvu sode per griovius smagiai šokinėjau, tuo visus šiurpindama. Ir į sąrėmius ramiai reagavau. Na, neturiu aš mados šaukti iš skausmo (kaip vėliau permąsčiau - gal tai ir buvo lemtinga klaida). Na, paskauda, paskauda ir praeina. Ko gi čia draskytis? Ir štai išaušo gražus gegužės rytas - kaip tik mažam spindulėliui į pasaulį ateiti. Daktarė, atrodo, iš karto ir nepatikėjo, kad jau gimdyt susiruošiau. Buvo ankstus rytas, tai pažiūrėjo ir nusprendė, kad gimdysiu su kita pamaina. O aš niekada jokio "savo" gydytojo neieškojau, galvodama, kad, jei per nėštumą viskas gerai, tai ir gimdymas turi būti normalus. Man jokio skirtumo tuo metu nebuvo su kokia pamaina gimdyt. Na, ateina ta kita pamaina, pažiūri... Jokio įspūdžio aš joms, matyt, nepadariau - vaikštinėju sau patyliukais ir tiek. Tai jos ir kavytės pagėrė, ir gyvenimiškais rūpesčiais pasidalino... Laukiam. Aš - vienintelė tą dieną gimdanti. Personalui aiškiai nuobodu. Jokių klyksmų, scenų - žodžiu, spektaklis nevyksta, nors viskas ten atsidarę kaip priklauso. Nusprendžia skatinti. Vėl pažiūri. Sako, gali būti, kad plėvė per kieta, todėl neplyšta ir vandenys nenuteka. Prakrapšto tą plėvę. Tikrai, sako, buvo labai kieta (aš gi taip saugojau savo mažutę visus tuos mėnesius, tai ir užaugo siena
(juokauju, žinoma)). Pastato dar lašelinę su skatinamaisiais ir neužilgo jau laikau glėby savo saulelę. Bet va čia visos bėdos ir prasideda. Kai taip dirbtinai suskatino, tai greit išėjo, o daktarė, matyt, matydama kad plyš - pakirpo ten kažkiek. Gerai, galvojau, kirptinės žaizdos geriau gyja, nei plėštinės. Pakirpo - susiuvo -Valio. Jau galvojau pati sau - kad toks tik tas gimdymo siaubas - galėčiau ir 2 kart per metus gimdyt. Per anksti apsidžiaugiau, oj per anksti.Kai liepė nuo kėdės nulipt - nelabai tvirtai jaučiausi, bet kad visą laiką juokavau ir šmaikštavau su šalia buvusiais medikais, tai ir dabar nepuoliau guostis. Pamažu, pamažu nuėjau į palatą, atsiguliau ir kuo toliau, tuo, jaučiu, blogiau darosi. Atsikelt nebepajėgiu. Palatos kaimynių prašau, kad pakviestų ką nors. Ateina seselė, pravėrusi duris tik įkiša galvą - kalbamės per visą didžiulę palatą, kurioje net nežinau kiek gimdyvių. Sakau - skauda "ten" nenormaliai. O ji - turi skaudėti. Ir ramiai išeina. Skausmas darosi nebepakeliamas. Jaučiuosi visiška bejėgė, ypač pikta pagalvojus, kad dar vakar tokiu laiku per griovius šokinėjau, o dabar... Žinau kad kažkas negerai, nesulaukusi specialistų pagalbos, pati bandau apsičiupinėti (atsiprašau, jei čia jums neestetiška atrodys skaityt). Užčiuopiu, kad ten, kur turėtų būti du sėdynės pusrutuliai - dabar neliko perskėlimo
Dar kartą prašau moterų, kad pakviestų būtent daktarę, o ne bet ką. Kai pagaliau ima žiūrėti - iš veidų pamatau, kad negerai. Dabar jau rateliuose keliauju į operacinę. Kai suleido narkozę, dar, pamenu, pagalvojau, kad pailsėsiu nuo skausmo. Vėliau sužinau, kad siūdama gydytoja "nepaėmė" kraujagyslės ir į raumenis prikraujavo apie litrą - tiesiog maišas kraujo susirinko. Taigi, aplopė vėl mane - ir vėl į tą pačią lovą. Vaistų prileido, maitint uždraudė. Mažoji - atskiroje naujagymių palatoje, o aš jau nei pati pavalgyti nebepajėgiu - šaukštas rankoj nebesilaiko, o ir noro nebuvo, tik iš reikalo. Kiek buvo - vyras ar mama maitino, o per naktį pasilikt neleido. Ryte galvoju, kad, ko gero, į tualetą reiktų nueit, bet jėgų nėra. Čia maniškiai atėjo, sako padėsim, o aš bijau ir pasijudint. Sakau, prašykit kad ką nors darytų, kad keltis nereiktų - jaučiu - atsikelsiu - bus blogai. Bet atbėgus sesutė linksmu vedu, padrąsinančiu tonu ragina keltis ir neišsigalvoti (lyg aš čia kokia lepūnėlė būčiau maždaug ir užsimaniau nerealių patogumų). Taigi, mamos ir vyro padedama atsikėliau, žengiau kelis žingsnius ir jaučiu - trūko. Vėl viskas iš pradžių.
Atsiguliau į lovą, įsikibau į virbus, visa net drebėjau iš skausmo, galvojau - perlaušiu tą lovą, kol maniškiai subėgiojo daktarų. O daktarė ramiausiai prie durų stovi ir sako - ateik. Aš jai sakau, kad nedaeisiu, o jai, atrodo, kad išsidirbinėju. Vyrą išvarė iš palatos, tai apsikabinau mamą, kita ranka įsikibdama į lovūgalius, dejuodama iš skausmo (tai buvo pirmos mano išleistos aimanos per visą tą laiką), šliaužiau link tarpduy stovinčios daktarės, kuri visai abejingai visa tai stebėjo. Išėjus į koridorių netekau sąmonės. Tik tada susimylėjo atvežti ratukus. Vėl narkozė, operacija. Kai pabudau lovoj, pasakė kad nesikelčiau (pagaliau suprato
), o man įves kateterį į šlapimtakį. Bet matyt, vėl sumąstė pataupyt ir vest ne vienkartinį guminį, o kažkokį metalinį... 
O ten viskas užtinę... (Mintyse palinkėjau, kad pragare joms velniai toki kataterį įvestų. Vieną kartą - užteks įspūdžių visai amžinybei 
) Kai visdėlto ten jo sugrūst nepavyko - surado ir normalesnį. Taigi, dabar jau gulėjau kaip caraitė, o ir daktarė dažniau užsukdavo ir ne pro durų plyšį pasidomėdavo mano savijauta. Tik dėl dukrytės skaudėjo širdį. Man ją atnešdavo tik trumpam, nes nemaitinau, o ir nulaikyti ant rankų neturėjau jėgų. Sutarėm, kad, kol sustiprėsiu, bus jai geriau pas mano mamą, nei toje ligoninės palatoje. O vyras irgi gal kiek prisibijojo atsakomybės, bet gal labiau į mano norą atsižvelgė (čia jaučiuosi kažkiek prieš jį kalta - bet buvau tokios būklės... O mano mama buvo medikė, kad ir ne tos srities. Bet paskaičiavau ne širdimi, o protu, kad vaiku ji profesionaliau pasirūpins, nei tokios patirties neturintis vyras. Tikrai, šioje vietoje visą gyvenimą jausiu kaltę, kad jį nušalinau, nors niekad jokių priekaištų ir negirdėjau). O atsisveikint buvo žiauriai sunku 
. Bet tikrai žinojau, kad ja bus gerai pasirūpinta. Taigi ji išvyko, o aš likau toje nelemtoje ligoninėje . Po kelių dienų ėmiau jausti įtartiną kvapą. Pasirodo, "ten" ėmė pūliuoti. Ir, nors vizitavo kasdien, kažkodėl ankčiau nepastebėjo, kol nepasakiau, kad smirda. Sukilo temperatūra. Tik vėliau sužinojau, kad buvo tik žingsnelis iki kraujo užkrėtimo . Ir vėl narkozė, operacija. Žaizdą atvėrė, į tą "kišenę", kur buvo prisirinkęs kraujas (kaip sakiau - netoli litro, tai gera skylė turėjo būt), kažką ten įdėjo, kad valytųsi. Ir tą "kažką" keitė 3 kartus per dieną, o prieš keisdami vis darė narkoze (bendrą, ne vietinę nejautrą). 
Taip praėjo dar savaitė. Nuo narkozių darėsi bloga, tad jų atsisakiau. Ir tada supratau, kad ne veltui jos buvo daromos . Nuo to laiko iki šiol tiesiog instinktyviai imu drebėti ginekologo kėdėje. Nieko sau negaliu padaryt. Ir labai jau užknisa, kai vis turiu aiškintis - kodėl. Taigi, kai pagaliau pradėjo tą "kažką" keitinėti tik kartą per dieną - išleido ir mane namo, O "pasikeitinėti" turėjau kasdien atvažiuoti į polikliniką (ir tai nepaeinančiam ir negalinčiam sėdėti žmogui). Gerai, kad vietinės poliklinikos daktarė buvo supratingesnė - kažkaip išrūpino, kad kas rytą greitoji mane atvežtų. Išeinant iš ligoninės daktarai prižadėjo, kad ant kojų atsistosiu tik po 6 mėnesių. Bet man užteko ir dviejų 
. Poliklinikos daktarė negalėjo atsistebėti, kaip greit viskas gyja 
. Gal padėjo namų aplinka, užjaučiantys ir iš visų jėgų padedantys artimieji, o gal motiniški jausmai ir noras pačiai tvarkytis su savo kūdikiu, o greičiausiai - viskas kartu. Kaip ten bebūtų - viskas baigėsi gerai ir tai jau praeity. Ir negalvokit sau patyliukais - nedavė tai ir nežiūrėjo
. Tas ir pikčiausia, kad davė, ir vistiek nežiūrėjo 
. Padariau išvadą - jei medikas abejingas savo pacientams, ar jei prastai išmano savo darbą, tai gali jį nors auksu apipilt - nepasikeis. Visą šį rūškaną vaizdelį nušviečia vienintelis geras dalykas - nuostabi, nepakartojama dukrytė, kuri, manau, ir neleido man net per 3 kartus numirt, o taip pat, galvoju, neapsiėjo ir be Aukščiausiojo ir Visų Šventųjų valios.
Džiaugiamės savo mažyle ir dėkojam už kiekvieną kartu praleistą akimirką. Vaikai taip greit auga, ateis tokia diena, kada ir mano mažylė taps mama. Meldžiu dievą, kad tada atsiras geresnė technika ir, svarbiausia, pasikeis požiūris į pacientą.
Tokia tad mano gimdymo istorija. Atleiskit, jei kam pasirodė nuobodoka. Gaila tik, kad jau nebepabandysiu antrą kart - gal pasisektų geriau.
