Dėmesio! Hendlingo seminaras!

Kad perspaudziau tikrai atsiprasau,gal toke nuotaika --matot mano augintinis brabantas kelevo i Belorusija be manes,nelabai norejau isleistiji,bet sendiena sugrizo,viskas sekmingai--uzdare CH BEL A jusu tema man idomi,skaitau su malonumu

Nu ne tik su mažais taip būdavo.. Aš irgi prisimenu senus laikus, kai mes paaugliai, kokių 15-os galvų šutvė su visokio dydžio ir temperamento šunimis vaikštinėdavom po mikrorajoną ir didesnė dalis šunų bėgiodavo palaidi. Taip pat vakarais bazuodavomės mokyklų stadionuose ir vaikų darželių teritorijose, be to buvo pilna dykviečių aplink miegamuosius mikrorajonus, kur tie šunys netrukdomi ir niekam netrukdydami galėjo išsilakstyti. Kas apsiriedavo ar apsilodavo, bet iki rimtų pjautynių niekad nedaeidavo, šunys kažkaip prisitaikydavo ir mokėjo bendrauti. Niekas nedarė sensacijų ir tragedijų iš faktų kad šuniukas kažkam krimstelėjo ar kažką aplojo. Tiesiog kiti laikai buvo. Dabar, šiandien Jūs įsivaizduojat gaują palaidų didelių šunų mokyklos ar darželio teritorijoj? Aš tikrai ne... Šiandien iš šunininkų reikalaujama daug didesnės atsakomybės, o iš šunų daug didesnės disciplinos. Ir visos auklėjimo metodikos siekia to paties tikslo - padaryti šunį maksimaliai valdomu. Tad nieko keisto, kad keičiasi požiūris ir auklėjimo būdai.

Na aš to taip vienareikšminškai nevertinčiau ir šunų žaidimų taip nenurašyčiau...
Iš karto pasakysiu, kad aš ne tik kad leidžiu savo šunims žaisti, bet net ir visapusiškai tai skatinu.
Žaidimai gali turėt labai daug teigiamos įtakos šuns elgsenos formavimui. Nesutinku, kad tai pjautynių skatinimas. Bet koks žaidimas yra rungimasis, tokia savotiška pasyvi kova, spaudimas, kurie moko elementarių gyvenimo tiesų. Pjautynėmis tai gali virsti tik tuo atveju, kai šunys nesugeba emociškai susitvarkyt su patiriamu spaudimu ir jie nežino kaip išspręst tą situaciją kitaip, todėl tą spaudimą pašalint ir gauti palengvėjimą ir situacijos išrišimą bando per agresiją, eliminuodami tą, kuris tą spaudimą inicijavo. Kitaip tariant tai gali nutikti su:
a) silpnos psichikos šunimi, kuris nesusitvarko su patirtu spaudimu
neturinčio bendravimo su kitais šunimis patirties, negebančio skaityt gentainių kūno kalbą, atpažint kur yra reali grėsmė o kur ne.

Taigi vienareikšmiško atsakymo čia nėra - tam kad išvengt pjautynių, galima uždraust šunims žaisti, t.y. nesukurt tam palankios situacijos, stengtis, kad tie, kas potencialiai gali "pratrūkti" nepatirtų konkuravimo ir spaudimo. Taip, tokiu būdu galima sumažint pjautynių riziką savo gaujoje, bet pasirodžius horizonte kitam, svetimam šuniui, kuris lodamas artės link jūsiškių, deja tas gali nesuveikti.

Žaidimas, ypač kai vyresni šunys žaidžia su jaunesniais, būtent jaunesnius išmoko pažinti kur yra ribos ir kaip jų neperžengti. Be to išmoko pagarbos ir nuolankumo.
Nėra socialaus gyvūno, kuris nesistengtų išvengti tiesioginio konflikto ir kovos. Tai įrodo daugybė tyrimų ir stebėjimų. Gyvūnams yra nenatūralu žaloti vieni kitus, ypač socialinės grupės viduje, kur kiekvienas individas nepriklausomai nuo jo hierarchijos yra labai svarbus ir atlieka jam skirtą vaidmenį. Bet koks sužalojimas natūralioj gamtoj gali baigtis mirtimi, nes nėra kam susiūti žaizdų ir apdoroti jų antibiotikais. Tos visos kovos yra grynai psihologinės - daug triukšmo, klapsėjimo dantimis, maksimum išpešamas kuokštas plaukų. Ir visi gaujoje mokosi prisegerinti statusi aukštesniam ir neprovokuoti jo, neskatinti konflikto, o jam kilus, gražiai iš jo išeiti, be muštynių. Viso to yra mokomasi būtent per žaidimus.

Taip pat viskas priklauso nuo šeimininko indėlio. Kiekvienas šuo turi gauti atitinkamą fizinį ir protinį krūvį, kad būtų patenkinti jo poreikiai. Jeigu pvz. mano šunims reikia 1,5 val. kasdien išsilakstyti paleistiems nuo pavadėlio, tai jiems lenktyniaujant laukuose ar miške, žaidžiant jėgos žaidimus, tas fizinis krūvis yra maksimaliai efektyvus. Protinį krūvį jie irgi gauna šalia to. Tuo tarpu, jeigu neleisčiau jiems žaisti ir rungtyniauti, tai kad jie gautų atitinkamą fizinį krūvį, man tektų bėgti krosą, pasivaikščiojimas truktų min. 2,5 val. ir aš turėčiau daug daugiau dėmesio skirt jų protiniam krūviui, kad juos užimt. Jeigu neleidi šunims žaisti tarpusavy, Jūs turit žaisti su jais patys. Pakelkit rankas, kas iš neleidžiančių žaisti tarpusavy, žaidžia su savo šunimis (su kiekvienu individualiai ir su grupe kartu) 2,5 val. Netikiu kad kažkas taip daro
Nieko negali būt geriau už natūralų pasilakstymą, ypač jauniems, besivystantiems šuniukams. Bidzenimas greta, įsistebeilijus į kišenę kur yra kamuolys ir 15 minučių palakstymas paskui tą numestą kamuolį, niekad neatstos tokio "laisvo" pasilakstymo lauke ar miške,jeigu kalbėt apie fizinį vystymąsi. Ir žaidimai (griuvinėjimai, pasikramtymai, gaudynės), kai svorio kategorija ta pati puikiai padeda vystytis fiziškai.
Šiaip tai svarbiu šuniui galima tapti ir daugybe kitų būdų. Jeigu santykiai sukurti ir šunys yra valdomi, žaidimai tikrai nepakenks. Neleisčiau žaisti tik vienu atveju - jeigu norėčiau pasiekti aukštų rezultatų sporte ir gyvenčiau ir kvėpuočiau šuns treniravimu, tada taip, man reikėtų maksimalios koncentracijos į mane ir tik į mane visada, bet kokioj situacijoj.

Kristina-as zaidziu-visa laika, tik ne kamuoliais-pagaliais, kasdien vaziuoju i tokias vietas kur kalnai ir tuo principu kaip pasakojo su kamuoliais, varau su pagaliais, kiekviena miela diena. Nezaidziu tik tiek kiek jiems pasitustint reik, nes buna taip uzsizaidzia, kad lauke nieko nepadaro-griztam ir beda namie. Del atbegancio lojancio suns-jooo, bet tam yra komanda GULT sakoma taip kaip seminare rode rotvika ant suniuko maurojanti-veikia

O aš turiu klausimą. Gal būdama seminare nelabai išgirdau Tarkim, situacija tokia, kad žaidžiant šunims, maniškis parodo agresiją. Kokia turėtų būti bausmė?

Man šitas klausimas irgi aktualus. Seminare apie jį nekalbėjo. Riaumojimas tinka tik mažiems šuniukams, o ką daryti, jei šuo suaugęs, dominuojantis patinas, itin temperamentingas, itin grobinis ir problema jau yra? Jau ir riaumota buvo, ir į skudurus duota, o efekto- lygiai 0.
Seminare uždaviau šitą klausimą, sakė atsakys vėliau. Vėliau buvo kalbama, kad negalima leisti agresijos tarp šunų. Bet KAIP tai padaryti- nepasakė...

Nepagrįsta, neišprovokuota agresija kitam šuniui - vienas iš tų 5 baisiųjų NE. Jeigu nėra efekto, reiškias tas NE nebuvo įtikinamas, o Jūs jau kartą ar kelis kartus pralaimėjot kovą. Reiškias kitą kartą bus dar sunkiau. Aš tikrai negaliu Jums viešai rašyt, kaip Jūs turit baust savo šunį ir Gerardas irgi viešai vengia gilintis į tokias detales, nes tikrai ne visi suprastų. Bet jis sakė, kad esmė tokia, kad šuo turi net neabejot nei sekundei, kad Jūs jį nužudysit, jeigu jis dar kartą TAIP pasielgs. To NE jis turi labai bijot ir nutraukt bet kokius nepageidaujamus veiksmus.
Vėlgi jeigu atsimenat, jis aiškino, kaip veikia šuns mąstymas. Ketinimas pulti, kurį išduoda šuns kūno kalba turi būt čia pat nubaudžiamas, nes pirmiausia mintyse jis jau drasko tą šunį, o kai šuo jau puola kitą šunį reaguot jau per vėlu.
Kažkuriam iš seminarų Gerardas pasakojo kaip išspyrė savo šuniui žandikaulį, kuris negražiai pažiūrėjo į pro šalį einantį 3 metukų vaiką. Šuns kūno kalba išdavė, kad šuo saugodamas mėsą kepamą ant grilio, mintyse jau taršo tą vaikelį. Svečiai ir šeimos nariai buvo šoke, nes šuo tik gulėjo ir net centimentro nepajudėjo, tik sėkė vaiką akimis, visi puolė gint tą šunį, neva jis nieko nepadarė, bet jeigu jis būtų šokęs ant vaiko, jau būtų per vėlu. Tai čia viena iš labai nedaugelio istorijų, kurias jis viešai papasakojo, kas liečia fizines korekcijas ir jų tikslingumą. Kai kuriose situacijose jos turi būt žiaurios.

BET... Jeigu Jūs nesat su savo šunimi sukūrę produktyvių santykių , nesat savo šuniui autoritetas, šuo jūsų nevertina, tai bet kokia korekcija, spaudimas, frustracija tik skatina šunį dar labiau kovot ir priešintis. Kita vertus, esant sukurtiems santykiams, naudojant vardą, tiltavimą ir nurodant šuniui ką daryt, galima užkirsti kelią daugybei nemalonių situacijų ir korekcijų net neprireikia dažniausiai.

taip, tai atskira tema, nes su šuniukais viskas aišku, bet kai tenka gyvenime gaut šunį suaugusį, agresyvų ne tik kitiems šunims, bet ir žmonėms, ir pagal masę aišku jog fizinė jėga ne jūsų pusėje ir bet koks spaudimas didins šuns agresiją jums, o jums sutuo šunimi dirbt po dienos, nors šiandien jis taikos jus suėst? Gerai spirt ar dar ką padaryt vyro jėgos reik....ku tada daryt, na žmonės kuria ir sėkmingai sąntykius su tokiais šunimis, bet įdomu kaip jis komentuotų tokias situacijas.Labai įdomų varijantą turiu savo namuose ir puikiai žinau jog visi pamatę sakytų-mušt ir užmušt jį reikia, kaip jis drysta taip, o aš atvirkščiai viską darau,jokių bausmių, jokio spaudimo, nu bet čia nemanau, kad vieta tokius atvejus aptarinėt, gal kada bus proga ne virtualiai

Nu yra jis pasakojęs visokių istorijų iš savo karinės patirties, kai tarnavo karštuose taškuose - Afganistane, Kambodžoj, Somaly...
Pasakojo, kad tie tikrieji darbiniai šunys yra žiauriai agresyvūs, kinologui atitarnavus iš išvykus namo šuo lieka tarnaut toliau - per daug pinigų į paruošimą suinvestuota, kad nurašyt tuos šunis po poros metų... O jie nu nepripažįsta kito žmogaus ir siekia nužudyt kiekvieną "svetimą". Nušaut gaila, o ir vadovybė neleidžia. Kaip tokį šunį nugalėt ir įtikint bendradarbiaut?.. Pasirodo įmanoma. Laužo juos sėkmingai ir dirba jie po to toliau. Viskas per psichologiją, niekas jų nedaužo, tiesiog izoliuoja, priverčia pasijaust visiškai bejėgiais ir tokiu būdu uždominuoja ir parodo kas čia svarbiausias ir stipriausias. Pvz. laiko visiškoj tamsoj ir izoliacijoj 5 paras. 2 paras nei maisto nei vandens, nei žmonių, tik tamsa. Trečią dieną ateina žmogus, įžiebia pačią ryškiausią įmanomą šviesą, paduoda gert ir maisto ir išeina vėl palikęs šunį vienatvėj ir tamsoj. Sekančią dieną tas pats.. Šuo būna visiškai dezorientuotas ir bejėgis staiga įsižiebus ryškiai šviesai. Penktą dieną tas žmogus ateina ir išsiveda tą šunį ant pavadžio, nors prieš tai net per metrą negalėjo prie voljero prisiartint
Po to dar apie kitą "čiudaką" Gerardas pasakojo, kažkur Škotijos kalnuose gyvenantį ir ruošiantį šunis gelbėjimo tarnyboms. Tai jis iš viso nekalba su šunimis. O santykių kūrimui turi 200 metrų siaubo trąsą miške, kurioje šunis beveik iš proto išvaro, iki apsišikimo ir apsimyžimo gąsdina (ten visokie iš dangaus krintantys maišai, išvažiuojančios statulos su klyksmais ir baisiom juodom akim ir t.t.), o po to atbėga su kuoka rėkdamas ir nugali išspardo ir sulaužo visus tuos siaubą šuniui sukėlusius "monstrus". Ir šunys jį seka bet kur ir jam meldžiasi po tų 200 m...
Taip kad turi jis tikrai ką papasakot ir patirties įvairios

Labai įdomu paskaityt. Manau, racijos tame išties yra, nes panašiai esu skaičiusi apie žirgus - kaip turkmėnų akhal-teke'ai pripažindavo tik vieną šeimininką, o niekas kitas negalėdavo prisiartinti (tuo labiau užlipti). T.y. darydavo iš principo analogiškai: uždarydavo žirgą visiškoje tamsoje, taip laikydavo kurį laiką, o ėsti/gerti atnešdavo tik vienas ir tas pats žmogus pašaukdamas jį sugalvotu vardu ar garsu; paskui tą žmogų vienintelį žirgas laikydavo savo šeimininku.

As susidomejau tuo "tiltu" vardo Gal kas placiau, nes musiskes pradejo nebeatsiliepti jei joms nereikalinga, pvz, vidiniam kieme

Vat vat tokiom emom būt įdomu pakalbėt, bet per seminarą nenorėjau klaust, nes tai neaktualu daugumai kurie atėjo kitokios info. O kažką panašaus su siaubo trasa pas mus daro, tik kitu tikslu