QUOTE(*plepute* @ 2008 09 04, 10:39)
Kai zmogus sumoka pinigus, jo motyvacija gydytis, gilintis i save, dirbti su savimi yra zymiai didesne, nei tada, kai jis pinigu nemoka
Psichologai, psichiatrai anksciau arba veliau prieina prie sios isvados - nemokama pagalba sugeba priimti tik tie, kuriems jos labai, labai reikia. Kiti turi uz tai moketi. Tai irgi vienas is visatos desniu
Drįsčiau teigti, kad abu variantai (mokėjimas ir nemokėjimas) turi tiek pat pliusų ir minusų. Kai moki pinigus, atsiranda kitų niuansų, pvz., kliento skubotumas, negalėjimas išlaukti, norėjimas rezultato tuojau pat (logiška - sumoku pinigus iš karto, o akivaizdesnio rezultato laukti reikia dar kokius metus
). Ir šiaip, kai moki pinigus, terapija yra orientuota labiau į rezultatą nei į procesą, o tai ne visada į naudą
Tuo atveju, kai konsultacijos kaina yra nelabai adekvati kliento finansinėms galimybėms, t.y. klientas vardan terapijos atsisako ir aukoja labai daug, atsiranda kažkas panašaus į taksi sindromą
- kai kiekviena minutė sesijos metu įvertinama pinigais, pvz., sėdi žmogelis ir vietoje to, kad gilintųsi į savo giliausius išgyvenimus, girdi, kaip sukasi skaitliukas
Taip pat manau, kad tokiu atveju atsiranda nerealių lūkesčių iš terapijos...
Kaip supratau, teigiama, kad jeigu nemoki - nevertini, bet pamirštama, kad klientas jau ir taip moka, tik ne visada piniginiais vienetais. Jis už konsultaciją moka savo laiku, savo drąsa atsiverti visiškai nepažįstamam, svetimam žmogui. Manau, kad ne visiems motyvacija paskatinama būtent mokėjimu, o sumokėti reikia tik todėl, kad psichologo darbas ir laikas turi būti tinkamai įvertinti