Mes lankėmės pas Simoną Dikšienę, vien tik geriausi atsiliepimai. Apžiūri atidžiai, daro tyrimus, seka būklę. Tiesa, vasarį sūnus nuo ryto kosėjo, kuo toliau, tuo stipriau. PAskambinau, pasakiau, kad girdisi švokštimas kažkoks iš plaučių, tai ji liepė kuo skubiau važiuoti į polikliniką, tikrai kažkas priims, nes vaikui gali būti obstrukcinis bronchitas, kūdikis mažas - ne juokai. Ačiū jai už tai, nes ji buvo jau kitam darbe. Taigi, užrašė mus pas Tarutienę. Ji buvo nepatenkinta, nes ruošėsi eiti pietauti, bet jei užrašė, vadinasi turi priimti. Pacientų, beje, nebuvo nei vieno prie kabineto. Apžiūrėjo per 15 sek, diagnozė - mamytei reikėtų mažiau panikos, plaučiai švarūs, viskas puiku, eikit lauk. Pasakiau, kad vaikas gimė neišnešiotas, su labai silpnais plaučiais, girdisi švokštimas. Diagnozė nepasikeitė - viskas gerai ir atia. Kad būtų ramiau - pagerkit Stodal sirupiuką. Buvo penktadienio popietė. GRįžom namo, vaikas kaip kosėjo, taip ir kosėja, naktį išvis užeidavo priepoliai. Girdžiau tą stodalį ir nervavausi. Aišku, dabar tokiu atveju kviesčiau greitąją, bet juk buvom po gydytojos apziūros, kuris stetoskopu nieko negirdėjo, plaučiai švarūs! Iš pat kito ryto lėkėm į polikliniką pas budinčią gydytoją. Registratūroj dar aprėkė, ko čia kasdien važinėjam. Budėjo Žemoitel. Vos įėjus į kabinetą, net nereikėjo nieko sakyti, ji tik išpūtė akis ir pasakė, kad toks kvėpavimas reiškia dusimą! Įpurškė ventolino ir žaibo greičiu išrašė siuntimą į ligoninę. Klausė, kodėl tiek delsėm, kodėl vakarykščiai Tarutienė nieko negirdėjo... aš ausim girdėjau, o Tarutienė stetoskopu - ne. Mamytei mažiau panikos

Tai va, galų gale Tarutienės dėka atsidūrėm ligoninėj, po paros reanimacijoj, su komplikavusiu obstrukciniu bronchitu. Nepasakosiu, ką norėjau padaryti tai Tarutienei...
Bet didžiausia bėda ta, kad mūsų puikioji Simona Dikšienė išeina į dekretą... o pas ką persiregistruoti net neįsivaizduoju...